– Ko jam svetur laimės ieškoti! Ar jam namie bloga?..

Ir vėl nutilo visi, lyg klausydami paslaptingos vasaros vidudienio tylos kalbų, kukždėjimų...

Čia vieversys užtrililiuoja ir nutilsta, čia kregždė, raižydama kaitrią padangę, sučirškia, čia varmas subimbia...

Ar suskaitysi tuos visus garsus, kuriuos gimdo vasaros vidudienio tyla...

– Ar ten žmonėms pinigus kas kala? – nutraukė tylą Kraigis.

– Nespėja nueiti, o žiūrėk, jau šimtus namo siunčia.

– Kas dirba, tam ir čia pinigus kala, – vamtelėjo jam Kukis.

– Kalbėk, sveikas. Dirbi, dirbi čia žmogus, kaip arklys, o vis skatiko nematai – ir gana.

– Gerai Jonui kalbėti, kad jam visur sekasi. Ir iš tėvų, matyti, gerą skatiką paveldėjo...

– Nepavydėk, bet geriau dirbk. Kas dirba, tasai ir turi.

– Tai jau netiesa! – karščiausiai kalba Pikčilingis ir net atsisėda. – Per mane daugiau nedirbi, o aš vistiek nieko neturiu, kaip neturėjau...

– Nesiseka žmogui, ir viskas. Vienam sekasi, kitam – ne.

– Todel, vyručiai, kad žmogus nemoka savo laimės atspėti, – prabilo už vartelių stovėdamas skerdžius.

Vyrai nukreipė jo pusėn galvas, pamatę skerdžių, kažkaip sujudo, nusišypsojo.

– Štai ir skerdžius Čia. O manėme – miega.

– Ar jau gyti eini? Dar anksti, kaitra nepraslinko. Geriau eik čia, prisėsk.

Skerdžius įėjo sodelin. Vienas kitas pasitraukė, o Kukis, rodydamas pirštu į laisvą paunksnėje vietą, sako:

– Sėsk čia ir pasakok, kodel žmogus nemoka savo laimės atspėti?

– Ne, aš sėsiu čia, kur saulutė. Mėgstu pasišildyti, kai saulutė kaitina.

Ir atsisėdo šalia vyrų, ne paunksnėje, bet saulėje.

– Tai manai, kad mes nemokame savo laimės atspėti? Todel ir nesiseka.