– Ką ten medžiai? Kaip gali švokšti, kad nėra mažiausio vėjelio. Štai dumbluoti ima.

Vėl nutilo visi, kas sėdėdamas, kas gulėdamas.

– Kad dabar čia mūsų raganius, jis tikrai galėtų pasakyti, bus lietaus ar ne, – lyg tęs damas savo mintį, prabilo Mikas Čėpla.

– Miega dabar raganius. Paskutinėmis rytagonėmis naudojasi...

– Kodel paskutinėmis? Negi tokiam karšty gyvulius lauke marinsi? Užkrims varmai...

– Taip, bet ką moterys pasakys. Į rugius reikia. Negi bėginės iš pabarės namo gyvulių priiminėti...

Pakalbėjo ir vėl visi nutilo. Miegas marina, akys pačios limpa. Nesinori nei kalbėti, nei judėti, tik štai – gulėti ir žiūrėti į dangų.

– Kokis gilus dangus, kai žiūri į jį per lapus! Pirmą kartą pastebėjau.

– Taigi, – sako Kraigis, krimsdamas žalią lapelį: – kai žmogus dirbi, žiūri, kaip kiaulė, sau po kojų, į dangų nei nepažvelgdamas...

Bambtelėjo ir vėl nutilo. Ramu, tylu ir malonu pavėsy. Girdėti, kaip maži paukščiukai lipinėja medžių šakelėmis, kaip kruta jų pajudinti medžių lapai...

– Matyti, dabar pačios mišios bažnyčioje, – vėl vamtelėjo vienas.

– Matosi, kad jau po mišių...

– Ne, brolau, patsai vidudienis.

– Kaip ten mano bitės? Palikau vieną bobą namie...

– Negi spiesis bitės tokioje kaitroje?

– Kaitroje spiestis jos kaip tik mėgsta... Eitau namo, bet tingiu.

Ir vėl visi nutilo. Tik kažkur toli daržuose girdėti vieversio trililiavimai...

– Girdėjote, Gedvilienės Petras rengiasi laukus nusidirbus Amerikon?..

– Kur negirdėsi. Manasai Jonas galvą man Amerika prazvimbino.

– Kas atsitiko bernams? Visų galvos Amerika pramuštos.

– Pralobti nori...

– Iš kur ji atsirado toji Amerika? Kai buvom jauni, nei girdėti negirdėjome...

Kiek patylėję vėl ėmė kalbėti apie Ameriką. Pirmas dabar prabilo Pikčilingis, užklausdamas Kukį:

– O tavo Jonas nesirengia Amerikon?

– Ko jam svetur laimės ieškoti! Ar jam namie bloga?..

Ir vėl nutilo visi, lyg klausydami paslaptingos vasaros vidudienio tylos kalbų, kukždėjimų...

Čia vieversys užtrililiuoja ir nutilsta, čia kregždė, raižydama kaitrią padangę, sučirškia, čia varmas subimbia...

Ar suskaitysi tuos visus garsus, kuriuos gimdo vasaros vidudienio tyla...

– Ar ten žmonėms pinigus kas kala? – nutraukė tylą Kraigis.

– Nespėja nueiti, o žiūrėk, jau šimtus namo siunčia.

– Kas dirba, tam ir čia pinigus kala, – vamtelėjo jam Kukis.

– Kalbėk, sveikas. Dirbi, dirbi čia žmogus, kaip arklys, o vis skatiko nematai – ir gana.

– Gerai Jonui kalbėti, kad jam visur sekasi. Ir iš tėvų, matyti, gerą skatiką paveldėjo...

– Nepavydėk, bet geriau dirbk. Kas dirba, tasai ir turi.

– Tai jau netiesa! – karščiausiai kalba Pikčilingis ir net atsisėda. – Per mane daugiau nedirbi, o aš vistiek nieko neturiu, kaip neturėjau...

– Nesiseka žmogui, ir viskas. Vienam sekasi, kitam – ne.

– Todel, vyručiai, kad žmogus nemoka savo laimės atspėti, – prabilo už vartelių stovėdamas skerdžius.

Vyrai nukreipė jo pusėn galvas, pamatę skerdžių, kažkaip sujudo, nusišypsojo.

– Štai ir skerdžius Čia. O manėme – miega.

– Ar jau gyti eini? Dar anksti, kaitra nepraslinko. Geriau eik čia, prisėsk.

Skerdžius įėjo sodelin. Vienas kitas pasitraukė, o Kukis, rodydamas pirštu į laisvą paunksnėje vietą, sako:

– Sėsk čia ir pasakok, kodel žmogus nemoka savo laimės atspėti?

– Ne, aš sėsiu čia, kur saulutė. Mėgstu pasišildyti, kai saulutė kaitina.

Ir atsisėdo šalia vyrų, ne paunksnėje, bet saulėje.

– Tai manai, kad mes nemokame savo laimės atspėti? Todel ir nesiseka.

– Žinoma, kad dauguma nemoka. Kurie ir atspėja, tai atspėja, kaip akla višta grūdą. Kur jūs visi laimės ieškote? Žemėje. O manote, kad kiekvienam jūsų ten skirta laimė surasti? Gal nevieno jūsų laimė ne ten, o kur kitur.

– Amerikoje. Bernai rengiasi ten jos pasiieškoti.

– Yra tokių, kurių laimė Amerikoje. Tie ją suras, ten nuėję. Štai, kad ir tau, Petrai, – kreipiasi jis į kaimyną: – visai nesiseka. Eini, dirbi tu, kaip jautis, o vis delto nieko neturi: – plikas, kaip tilvikas – tai neuždera tau, tai gyvulys krinta, tai ledai kaip tik tavo javus pamuša, tai vėtra rugius išguldo, – o gal todel tau nesiseka, kad tavo laimė gal ne čia, gal kur kitur. Gal tau lemta ne žemė dirbti, bet prekiauti.

– Na, Petrai, – nusijuokė šalia jo sėdįs kaimynas: – įsikurk krautuvę, pirmas ateisiu pas tave prekių skolon imti.

– Juokiatės, o štai žydai – kiekvienas jų, kad didžiausias driskis, griebiasi vieno, griebiasi kito, griebiasi trečio, kol pagaliau savo laimę atspėja. Čia nepasiseka, ten nepasiseka, o žiūrėk – ten laimę surado ir praturtėjo.

– Tiesą sako, – sumurmėjo Kukis.

– Kaikada, matyti, ir Gugis moka tiesos pasakyti.

– Na, o tu savo laimę, Gugi, atspėjai?

– Matyti, neatspėjo!..

Ir visi vyrai nusijuokė.

– Man gerai, kaip yra, ir geriau būti nebus. Matyti, čia jau mano laimė.

– Gera laimė, – nusišypsojo Kraigis. – Ar tik ne svetimi ant tavo nugaros marškiniai ?

– Tai kas, kad svetimi! Manai, jie mane mažiau šildo, negu savi? Kokios dar didesnės man reikia laimės: pavalgęs, apsirengęs, beganau sau gyvulėlius, besidžiaugiu žalia girele. Ar tai maža laimė? Niekas man nerūpi, nieko nepavydžiu – netgi ir man niekas nepavydi...

– Kaip žmonės sako – nebijau nei vagių, nei plėšikų. Jei išvogs ar išplėš – svetimą, ne mano, – nusišypsojo Kukis.

Kaikurie vyrai vėl nusijuokė.