– Nesijuokite, aš jį gerai suprantu. Nei jis nusidirba, nei nuilsta, tik gal kojos kaikada pavargsta. Štai, sako, mėgsta saulutėje pasišildyti, kai ji kaitina. Pamėgintų pašienauti kaitroje, atsinorėtų saulutėje šildytis.

– Taip, bet ruduo, kai kasdieną lyja. Šuo tada gurboje slapstosi, o skerdžius drangoje. Manau, tada mažai turi, seni, malonumo? Nei giria nedžiugina.

– Na, kad tik malonumai visada ir visur būtų, nusibostų gyventi, ir laimės nejustume.

– Tokią, brol, laimę, kaip tavo, visi galėtume turėti. Bet mes nenorime jos.

– Nenorite, nes nesuprantate, o supranta tas, kuriam ji skirta. Matyti, man lemta ganyt– aš ganau ir patenkintas esu. O kuris savo likimu nepatenkintas, kuriam nesiseka, teieško laimės kitur.

– Ieško, brol, kas gali. Kitas net Amerikon keliauja.

– Ir gerai, kad keliauja, bet tik suranda, ko ieško...

Vyrai nutilo vėl, lyg surimtėję. Rodos, kiekvienam jų dingtelėjo širdin, kad gal tikrai jų laimė ne čia, bet kur kitur. Gal ir gyventi bebūtų lengviau, jei savo laimę atspėtų.

– Kad žmogus galėtų atspėti! Bet neatspėsi... Gyvensime jau, kaip mūsų tėvai gyveno, atsiduso Pikčilingis.

– Kur čia kažkokios poniškos laimės beieškosi. Štai, laimė būtų, kad rytoj nelytų. Šienas padžiūvęs, diena giedri, o šventa. Rytoj, kai galima bus dirbti, pamatysite, kad lis.

– Kaip manai, seni, lis rytoj, ar bus giedra? – paklausė Čėpla.

Skerdžius pakėlė galvą, pažvelgė į dangų.

– Ryt bus giedra ir dar ilgai bus giedra.

– Iš kur gali žinoti? Ar su Dievu tareisi? – nusijuokė Pikčilingis.

– Kam tokiais niekais turėtau Dievą trukdyti. Seniau žmonės sakė, kad prieš lietų, nors ir giedri diena, dangus būna palšas, o jei mėlynas ir gilus, kaip šiandien, vadinasi, giedra bus ilgai.

– Tai ir tiki tuo?