– Žinoma, kad dauguma nemoka. Kurie ir atspėja, tai atspėja, kaip akla višta grūdą. Kur jūs visi laimės ieškote? Žemėje. O manote, kad kiekvienam jūsų ten skirta laimė surasti? Gal nevieno jūsų laimė ne ten, o kur kitur.

– Amerikoje. Bernai rengiasi ten jos pasiieškoti.

– Yra tokių, kurių laimė Amerikoje. Tie ją suras, ten nuėję. Štai, kad ir tau, Petrai, – kreipiasi jis į kaimyną: – visai nesiseka. Eini, dirbi tu, kaip jautis, o vis delto nieko neturi: – plikas, kaip tilvikas – tai neuždera tau, tai gyvulys krinta, tai ledai kaip tik tavo javus pamuša, tai vėtra rugius išguldo, – o gal todel tau nesiseka, kad tavo laimė gal ne čia, gal kur kitur. Gal tau lemta ne žemė dirbti, bet prekiauti.

– Na, Petrai, – nusijuokė šalia jo sėdįs kaimynas: – įsikurk krautuvę, pirmas ateisiu pas tave prekių skolon imti.

– Juokiatės, o štai žydai – kiekvienas jų, kad didžiausias driskis, griebiasi vieno, griebiasi kito, griebiasi trečio, kol pagaliau savo laimę atspėja. Čia nepasiseka, ten nepasiseka, o žiūrėk – ten laimę surado ir praturtėjo.

– Tiesą sako, – sumurmėjo Kukis.

– Kaikada, matyti, ir Gugis moka tiesos pasakyti.

– Na, o tu savo laimę, Gugi, atspėjai?

– Matyti, neatspėjo!..

Ir visi vyrai nusijuokė.

– Man gerai, kaip yra, ir geriau būti nebus. Matyti, čia jau mano laimė.

– Gera laimė, – nusišypsojo Kraigis. – Ar tik ne svetimi ant tavo nugaros marškiniai ?

– Tai kas, kad svetimi! Manai, jie mane mažiau šildo, negu savi? Kokios dar didesnės man reikia laimės: pavalgęs, apsirengęs, beganau sau gyvulėlius, besidžiaugiu žalia girele. Ar tai maža laimė? Niekas man nerūpi, nieko nepavydžiu – netgi ir man niekas nepavydi...

– Kaip žmonės sako – nebijau nei vagių, nei plėšikų. Jei išvogs ar išplėš – svetimą, ne mano, – nusišypsojo Kukis.

Kaikurie vyrai vėl nusijuokė.

– Nesijuokite, aš jį gerai suprantu. Nei jis nusidirba, nei nuilsta, tik gal kojos kaikada pavargsta. Štai, sako, mėgsta saulutėje pasišildyti, kai ji kaitina. Pamėgintų pašienauti kaitroje, atsinorėtų saulutėje šildytis.

– Taip, bet ruduo, kai kasdieną lyja. Šuo tada gurboje slapstosi, o skerdžius drangoje. Manau, tada mažai turi, seni, malonumo? Nei giria nedžiugina.

– Na, kad tik malonumai visada ir visur būtų, nusibostų gyventi, ir laimės nejustume.

– Tokią, brol, laimę, kaip tavo, visi galėtume turėti. Bet mes nenorime jos.

– Nenorite, nes nesuprantate, o supranta tas, kuriam ji skirta. Matyti, man lemta ganyt– aš ganau ir patenkintas esu. O kuris savo likimu nepatenkintas, kuriam nesiseka, teieško laimės kitur.

– Ieško, brol, kas gali. Kitas net Amerikon keliauja.

– Ir gerai, kad keliauja, bet tik suranda, ko ieško...

Vyrai nutilo vėl, lyg surimtėję. Rodos, kiekvienam jų dingtelėjo širdin, kad gal tikrai jų laimė ne čia, bet kur kitur. Gal ir gyventi bebūtų lengviau, jei savo laimę atspėtų.

– Kad žmogus galėtų atspėti! Bet neatspėsi... Gyvensime jau, kaip mūsų tėvai gyveno, atsiduso Pikčilingis.

– Kur čia kažkokios poniškos laimės beieškosi. Štai, laimė būtų, kad rytoj nelytų. Šienas padžiūvęs, diena giedri, o šventa. Rytoj, kai galima bus dirbti, pamatysite, kad lis.

– Kaip manai, seni, lis rytoj, ar bus giedra? – paklausė Čėpla.

Skerdžius pakėlė galvą, pažvelgė į dangų.

– Ryt bus giedra ir dar ilgai bus giedra.

– Iš kur gali žinoti? Ar su Dievu tareisi? – nusijuokė Pikčilingis.

– Kam tokiais niekais turėtau Dievą trukdyti. Seniau žmonės sakė, kad prieš lietų, nors ir giedri diena, dangus būna palšas, o jei mėlynas ir gilus, kaip šiandien, vadinasi, giedra bus ilgai.

– Tai ir tiki tuo?

– Kaip galiu netikėti, jei aš patsai patyriau, kad senų laikų žmonės tiesą kalba. Jūs, aš žinau, sakote: raganius skerdžius, – o kokis aš raganius? Senų laikų patyrimų daugel girdėjau, naudojuosi jais ir dažnai tiesą atspėju – štai tau ir raganius! Kad jūs visi būtute savo metu senų žmonių klausę, jų patyrimų pasimokę, patys daugel žinotute, ko šiandien nebežinote.

– Tai ir apie tai, kad žmogus savo laimės atspėti nemoka ir todel vargsta, irgi iš senų laikų žmonių esi girdėjęs?

– Ne, kam meluosiu, šita gal girdėjau, gal ir ne. Negalvojau apie tai. Tik šiandien, išgirdęs jūsų kalbas, pamaniau... Ne, nepamaniau, tik man galvon toptelėjo... Dažnai taip būna su manim – dingteli kas ir kalbu, o ką kalbu – tiesa būna, tik manęs žmonės niekados neklauso.

– Neklauso, kai niekus kalbi, o kai ką protinga pasakai, kiekvienas žmogus klauso.

– Protingą žodį visas svietas girdi, kvailo ir šuva klausyti nenori, – pastebėjo Kukis.

– Na, brol, kai Kukis ką pasako – protinga, o ką pasako Gugis – kvaila ir gana.

– Na, na, nekalbėk niekų, – atrėžė Kukis. – Dar negirtas, o niekus zauniji.

– Dievaž, tiesą sakau ir dar tau pasakysiu: štai tavo Jono laimė, kad su Žlabio Verute gyventų, o tu ką darai? Nepaklausysi juk manęs?

– Sūnus pasiskundė. Manęs, brol, pelais neapgausi, senas žvirblys esu.

– Štai, matote, neklauso. Kam turėjo man jo sūnus skųstis, kad aš patsai akis turiu ir matau.

– Tai ką, taip, be nieko piršliauti sumanei? Skerdžiaus žmonės piršliuosna nekviečia.

– Štai, štai, protingas žmogus, o nukalbėjo, kaip gudas vyžus nupynė. Kas man tu, kas man tavo Jonas, kas man Žlabio Verutė, bet toptelėjo galvon ir pasakiau, o jūs nors pasikarkite!.. – nekantriai atrėžė skerdžius.