– Kaip galiu netikėti, jei aš patsai patyriau, kad senų laikų žmonės tiesą kalba. Jūs, aš žinau, sakote: raganius skerdžius, – o kokis aš raganius? Senų laikų patyrimų daugel girdėjau, naudojuosi jais ir dažnai tiesą atspėju – štai tau ir raganius! Kad jūs visi būtute savo metu senų žmonių klausę, jų patyrimų pasimokę, patys daugel žinotute, ko šiandien nebežinote.

– Tai ir apie tai, kad žmogus savo laimės atspėti nemoka ir todel vargsta, irgi iš senų laikų žmonių esi girdėjęs?

– Ne, kam meluosiu, šita gal girdėjau, gal ir ne. Negalvojau apie tai. Tik šiandien, išgirdęs jūsų kalbas, pamaniau... Ne, nepamaniau, tik man galvon toptelėjo... Dažnai taip būna su manim – dingteli kas ir kalbu, o ką kalbu – tiesa būna, tik manęs žmonės niekados neklauso.

– Neklauso, kai niekus kalbi, o kai ką protinga pasakai, kiekvienas žmogus klauso.

– Protingą žodį visas svietas girdi, kvailo ir šuva klausyti nenori, – pastebėjo Kukis.

– Na, brol, kai Kukis ką pasako – protinga, o ką pasako Gugis – kvaila ir gana.

– Na, na, nekalbėk niekų, – atrėžė Kukis. – Dar negirtas, o niekus zauniji.

– Dievaž, tiesą sakau ir dar tau pasakysiu: štai tavo Jono laimė, kad su Žlabio Verute gyventų, o tu ką darai? Nepaklausysi juk manęs?

– Sūnus pasiskundė. Manęs, brol, pelais neapgausi, senas žvirblys esu.

– Štai, matote, neklauso. Kam turėjo man jo sūnus skųstis, kad aš patsai akis turiu ir matau.

– Tai ką, taip, be nieko piršliauti sumanei? Skerdžiaus žmonės piršliuosna nekviečia.

– Štai, štai, protingas žmogus, o nukalbėjo, kaip gudas vyžus nupynė. Kas man tu, kas man tavo Jonas, kas man Žlabio Verutė, bet toptelėjo galvon ir pasakiau, o jūs nors pasikarkite!.. – nekantriai atrėžė skerdžius.