Ir savo ūkiui senas Grigas išlaidų nesigailėjo. Žiūrėjo, kad visokis padargas būtų tvarkoje, kad gyvulys, ypač arkliai, būtų įšerti, – kad nesarmata būtų pasikinkius iš kiemo išvažiuoti.

Ne, nešykštus buvo Grigas, tik taupus ir nemėgo, kad jam pakliuvęs skatikas iš rankų lengvai išslystų.

– Pinigas, brol, slidus, kaip ledas, ir tirpsta rankose irgi kaip ledas. Reikia mokėti jį sulaikyti, – mokino jis ir sūnų ir samdininkus, kai tekdavo jiems algas mokėti. – Neužmiršk, kad pinigas sutaupytas – tai draugas įsigytas, o blogai iš rankų paleistas Dievui skundžiasi. Už kiekvieną skatikėlį, netikusiai sunaudotą, turėsi Dievui atsakyti.

Kai, būdavo, kaimynai nusiskųsdavo skatiko stoka, Grigas mėgdavo juos papeikti.

– Neturi, kad nemoki taupyti. Pinigas nemėgsta to žmogaus rankų, kuris nemoka jo vertinti. Ir Dievas tam niekados nepadės, kas pinigo taupyti nemoka. Veltui išleistas pinigas – velniui džiaugsmas, dūšiai – žala.

Kada matydavo išgėrusį, neiškęsdavo, pamokslo neišdrožęs.

– Šiandien geri, o ryt verksi, kai Dievas tave už girtuokliavimą savo pirštu palies. Užmiršti, kad pragertas skatikas Dievui skundžiasi.

Kad jam pačiam pinigas iš rankų neišslystų ar pirštuose nesutirptų, nemėgo Grigas jo pas save kišeniuj laikyti. Kiek pinigo turėjo, nežinojo gerai, nes didesniuose skaičiuose nenusivokė. Kad ir skaitė iš pradžios, bet jau seniai jam visi skaičiai susipainiojo.

Kasų ir bankų žinoti nenorėjo, netikėjo, kad ten prasto žmogaus neapgaus, ir jo pinigas ten nepražus. Jis kišdavo savo pinigus į butelius, suvyniojęs popieriukus tūtelėmis.

Jau ne vieną ir ne du taip prikimštus turėjo. Laikė juos giliai žemėj pakastus svirne, po aruodo grindimis.