– Senis tiesą kalba, – palaikė jį Kraigis. – Ir aš esu pastebėjęs, kad tavo Jonas sukasi aplink Žlabio Verutę, kaip vijurkas aplink kamuolį.

– Tesisuka sveikas, bet iš šitų šiaudų nebus grūdų.

– Bus grūdų, – neiškentė skerdžius. – Aš tau sakau, kad bus, ir tu mano žodį paminėsi.

– Nekalbėk niekų. Ne tokis aš tėvas, kad vaikas iš mano valios išeitų.

– Dabar išeina, brolau. Tėvai, štai, nenori, o vaikai užsispiria Amerikon eiti – ir iškeliauja.

– Manasis neiškeliaus. Jam laimės ir čia užtenka.

– Iškeliauti tai neiškeliaus, – vėl įsikišo skerdžius: – bet ir tu patsai padarysi, ko nenorėsi, ir dargi džiaugsiesi, kad nepasielgei, kaip buvai sumanęs. Jau aš tau sakau, kad taip bus. Likimas visados galingesnis, negu žmogus.

Visi nutilo. Tylėjo ir Kukis, tik piktai ūsus kramtė. Pyko ir norėjo išbarti, iškolioti skerdžių, bet nedrįso. Raganius! Gal gi žino ką, jei taip kalba. O gal net pakenkti supykęs gali. Todel susilaikė ir tik piktai bambtelėjo.

– Protą turiu. Žinau, ką darau.

– Protą turi. Kas pasakys, kad neturi. Bet ir aš žinau, ką sakau. Tavo sūnus ieško savo laimės ten, kur ji lemta jam, o tu kelią pastoji – štai kas yra. – Na, eisiu gyvulėlių gyti, – karštis krinta, ir karvutės išalko.

Atsikėlė skerdžius, pasiraivė, sužiovavo ir išėjo per vartelius.

– Raganius!.. – sumurmėjo Kukis. – Trailina, kaip lazdon dumia.

– Ne, brol. Nevisuomet. Pamenate su Sruogio karve... Greičiau, kad raganius.

Ir ėmė vyrai minėti visus atsitikimus, kada Gugio pranašavimai tiesą atitiko, kada jo patarimai geran išėjo...

Net patsai Kukis, tų kalbų beklausydamas, pasviro ir ėmė manyti, ar ne geriau būtų sūnui nesipriešinus.

Toli, sodžiaus gale, suaidėjo skerdžiaus ragas. Vienas kitas, išgirdęs jį, atsikėlė.

– Reikia eiti gyvuliai išleisti. Nūnai vaikais nepasitikėsi.

– Gal ir namie jų nėra.

Atsikėlė ir kiti.