– Kaip galiu netikėti, jei aš patsai patyriau, kad senų laikų žmonės tiesą kalba. Jūs, aš žinau, sakote: raganius skerdžius, – o kokis aš raganius? Senų laikų patyrimų daugel girdėjau, naudojuosi jais ir dažnai tiesą atspėju – štai tau ir raganius! Kad jūs visi būtute savo metu senų žmonių klausę, jų patyrimų pasimokę, patys daugel žinotute, ko šiandien nebežinote.

– Tai ir apie tai, kad žmogus savo laimės atspėti nemoka ir todel vargsta, irgi iš senų laikų žmonių esi girdėjęs?

– Ne, kam meluosiu, šita gal girdėjau, gal ir ne. Negalvojau apie tai. Tik šiandien, išgirdęs jūsų kalbas, pamaniau... Ne, nepamaniau, tik man galvon toptelėjo... Dažnai taip būna su manim – dingteli kas ir kalbu, o ką kalbu – tiesa būna, tik manęs žmonės niekados neklauso.

– Neklauso, kai niekus kalbi, o kai ką protinga pasakai, kiekvienas žmogus klauso.

– Protingą žodį visas svietas girdi, kvailo ir šuva klausyti nenori, – pastebėjo Kukis.

– Na, brol, kai Kukis ką pasako – protinga, o ką pasako Gugis – kvaila ir gana.

– Na, na, nekalbėk niekų, – atrėžė Kukis. – Dar negirtas, o niekus zauniji.

– Dievaž, tiesą sakau ir dar tau pasakysiu: štai tavo Jono laimė, kad su Žlabio Verute gyventų, o tu ką darai? Nepaklausysi juk manęs?

– Sūnus pasiskundė. Manęs, brol, pelais neapgausi, senas žvirblys esu.

– Štai, matote, neklauso. Kam turėjo man jo sūnus skųstis, kad aš patsai akis turiu ir matau.

– Tai ką, taip, be nieko piršliauti sumanei? Skerdžiaus žmonės piršliuosna nekviečia.

– Štai, štai, protingas žmogus, o nukalbėjo, kaip gudas vyžus nupynė. Kas man tu, kas man tavo Jonas, kas man Žlabio Verutė, bet toptelėjo galvon ir pasakiau, o jūs nors pasikarkite!.. – nekantriai atrėžė skerdžius.

– Senis tiesą kalba, – palaikė jį Kraigis. – Ir aš esu pastebėjęs, kad tavo Jonas sukasi aplink Žlabio Verutę, kaip vijurkas aplink kamuolį.

– Tesisuka sveikas, bet iš šitų šiaudų nebus grūdų.

– Bus grūdų, – neiškentė skerdžius. – Aš tau sakau, kad bus, ir tu mano žodį paminėsi.

– Nekalbėk niekų. Ne tokis aš tėvas, kad vaikas iš mano valios išeitų.

– Dabar išeina, brolau. Tėvai, štai, nenori, o vaikai užsispiria Amerikon eiti – ir iškeliauja.

– Manasis neiškeliaus. Jam laimės ir čia užtenka.

– Iškeliauti tai neiškeliaus, – vėl įsikišo skerdžius: – bet ir tu patsai padarysi, ko nenorėsi, ir dargi džiaugsiesi, kad nepasielgei, kaip buvai sumanęs. Jau aš tau sakau, kad taip bus. Likimas visados galingesnis, negu žmogus.

Visi nutilo. Tylėjo ir Kukis, tik piktai ūsus kramtė. Pyko ir norėjo išbarti, iškolioti skerdžių, bet nedrįso. Raganius! Gal gi žino ką, jei taip kalba. O gal net pakenkti supykęs gali. Todel susilaikė ir tik piktai bambtelėjo.

– Protą turiu. Žinau, ką darau.

– Protą turi. Kas pasakys, kad neturi. Bet ir aš žinau, ką sakau. Tavo sūnus ieško savo laimės ten, kur ji lemta jam, o tu kelią pastoji – štai kas yra. – Na, eisiu gyvulėlių gyti, – karštis krinta, ir karvutės išalko.

Atsikėlė skerdžius, pasiraivė, sužiovavo ir išėjo per vartelius.

– Raganius!.. – sumurmėjo Kukis. – Trailina, kaip lazdon dumia.

– Ne, brol. Nevisuomet. Pamenate su Sruogio karve... Greičiau, kad raganius.

Ir ėmė vyrai minėti visus atsitikimus, kada Gugio pranašavimai tiesą atitiko, kada jo patarimai geran išėjo...

Net patsai Kukis, tų kalbų beklausydamas, pasviro ir ėmė manyti, ar ne geriau būtų sūnui nesipriešinus.

Toli, sodžiaus gale, suaidėjo skerdžiaus ragas. Vienas kitas, išgirdęs jį, atsikėlė.

– Reikia eiti gyvuliai išleisti. Nūnai vaikais nepasitikėsi.

– Gal ir namie jų nėra.

Atsikėlė ir kiti.

– Eisime visi. Pasėdėjome, pagulėjome, pasikalbėjome ir nūdienai pakaks.

– Tai tiesa. Einame, vyrai.

Ir vienas po kito išėjo. Kukis dar ilgai sėdėjo vienas ir stengėsi atspėti, ką reiškia Gugio žodžiai. Ar sūnus jį prašė, ar tikrai kažką numato, spėja, kas turi atsitikti...

– Pagyvensime, pamatysime dar,– sumurmėjo sau po nosim, atsikėlė ir nuėjo išleisti gyvulius iš tvartų...

VI

Trijų Karalių dieną, pavakarę, sėdėjo Kukienė pas langą ir poteriavo. Nors lūpos kuštėjo šventus maldos žodžius, bet mintys jos buvo visai kur kitur nusiblaškusios – galvojo apie savo senį, kuris šiandien kažkodel pavėlavo ir ilgai namo iš bažnyčios negrįžta, kas su juo niekuomet neatsitikdavo; galvojo apie sūnų, kuris su tėvu jau seniai vienas į antrą piktai žvairuoja.

Nors ir vyras ir sūnus nei vienu žodžiu jai neprasitarė, bet senė spėjo, kad visi nesusipratimai tarp jų yra kilę del Žlabio dukters – sūnus labai jau meiliai į ją žiūrėjo, ir tėvui tas, aišku, nepatinka.

– Negi Žlabytė pora Jonukui? – net balsiai į maldos žodžius įterpė užsimiršusi Kukienė.

Ji buvo tyli, bespalvė moteriškė, pripratusi gyventi vyro galva. Nei galvoti niekados negalvodavo, kad vyras gali suklysti, kad jo galima būtų nepaklausyti ar ginčytis su juo – juk visuomet buvo tokis protingas, dievobaimingas!

Gaila buvo truputį Jonuko, bet ką padarysi!

– Tėvo valia – Dievo valia, negi čia pasipriešinsi? – pagalvojo poteriaudama.

Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje.

Baigus poteriauti nepersižegnojo, bet nutarė dar vieną ražančių atkalbėti už Jonuką, kad jis greičiau Žlabytės nusikratytų ir netiek skaudžiai tėvo valią pajustų...

Grįžo ir senis Kukis. Įėjęs pirkion nusirengė ir atsisėdo pas stalą.