– Senis tiesą kalba, – palaikė jį Kraigis. – Ir aš esu pastebėjęs, kad tavo Jonas sukasi aplink Žlabio Verutę, kaip vijurkas aplink kamuolį.

– Tesisuka sveikas, bet iš šitų šiaudų nebus grūdų.

– Bus grūdų, – neiškentė skerdžius. – Aš tau sakau, kad bus, ir tu mano žodį paminėsi.

– Nekalbėk niekų. Ne tokis aš tėvas, kad vaikas iš mano valios išeitų.

– Dabar išeina, brolau. Tėvai, štai, nenori, o vaikai užsispiria Amerikon eiti – ir iškeliauja.

– Manasis neiškeliaus. Jam laimės ir čia užtenka.

– Iškeliauti tai neiškeliaus, – vėl įsikišo skerdžius: – bet ir tu patsai padarysi, ko nenorėsi, ir dargi džiaugsiesi, kad nepasielgei, kaip buvai sumanęs. Jau aš tau sakau, kad taip bus. Likimas visados galingesnis, negu žmogus.

Visi nutilo. Tylėjo ir Kukis, tik piktai ūsus kramtė. Pyko ir norėjo išbarti, iškolioti skerdžių, bet nedrįso. Raganius! Gal gi žino ką, jei taip kalba. O gal net pakenkti supykęs gali. Todel susilaikė ir tik piktai bambtelėjo.

– Protą turiu. Žinau, ką darau.

– Protą turi. Kas pasakys, kad neturi. Bet ir aš žinau, ką sakau. Tavo sūnus ieško savo laimės ten, kur ji lemta jam, o tu kelią pastoji – štai kas yra. – Na, eisiu gyvulėlių gyti, – karštis krinta, ir karvutės išalko.

Atsikėlė skerdžius, pasiraivė, sužiovavo ir išėjo per vartelius.

– Raganius!.. – sumurmėjo Kukis. – Trailina, kaip lazdon dumia.

– Ne, brol. Nevisuomet. Pamenate su Sruogio karve... Greičiau, kad raganius.

Ir ėmė vyrai minėti visus atsitikimus, kada Gugio pranašavimai tiesą atitiko, kada jo patarimai geran išėjo...

Net patsai Kukis, tų kalbų beklausydamas, pasviro ir ėmė manyti, ar ne geriau būtų sūnui nesipriešinus.

Toli, sodžiaus gale, suaidėjo skerdžiaus ragas. Vienas kitas, išgirdęs jį, atsikėlė.

– Reikia eiti gyvuliai išleisti. Nūnai vaikais nepasitikėsi.

– Gal ir namie jų nėra.

Atsikėlė ir kiti.

– Eisime visi. Pasėdėjome, pagulėjome, pasikalbėjome ir nūdienai pakaks.

– Tai tiesa. Einame, vyrai.

Ir vienas po kito išėjo. Kukis dar ilgai sėdėjo vienas ir stengėsi atspėti, ką reiškia Gugio žodžiai. Ar sūnus jį prašė, ar tikrai kažką numato, spėja, kas turi atsitikti...

– Pagyvensime, pamatysime dar,– sumurmėjo sau po nosim, atsikėlė ir nuėjo išleisti gyvulius iš tvartų...

VI

Trijų Karalių dieną, pavakarę, sėdėjo Kukienė pas langą ir poteriavo. Nors lūpos kuštėjo šventus maldos žodžius, bet mintys jos buvo visai kur kitur nusiblaškusios – galvojo apie savo senį, kuris šiandien kažkodel pavėlavo ir ilgai namo iš bažnyčios negrįžta, kas su juo niekuomet neatsitikdavo; galvojo apie sūnų, kuris su tėvu jau seniai vienas į antrą piktai žvairuoja.

Nors ir vyras ir sūnus nei vienu žodžiu jai neprasitarė, bet senė spėjo, kad visi nesusipratimai tarp jų yra kilę del Žlabio dukters – sūnus labai jau meiliai į ją žiūrėjo, ir tėvui tas, aišku, nepatinka.

– Negi Žlabytė pora Jonukui? – net balsiai į maldos žodžius įterpė užsimiršusi Kukienė.

Ji buvo tyli, bespalvė moteriškė, pripratusi gyventi vyro galva. Nei galvoti niekados negalvodavo, kad vyras gali suklysti, kad jo galima būtų nepaklausyti ar ginčytis su juo – juk visuomet buvo tokis protingas, dievobaimingas!

Gaila buvo truputį Jonuko, bet ką padarysi!

– Tėvo valia – Dievo valia, negi čia pasipriešinsi? – pagalvojo poteriaudama.

Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje.

Baigus poteriauti nepersižegnojo, bet nutarė dar vieną ražančių atkalbėti už Jonuką, kad jis greičiau Žlabytės nusikratytų ir netiek skaudžiai tėvo valią pajustų...

Grįžo ir senis Kukis. Įėjęs pirkion nusirengė ir atsisėdo pas stalą.

Kukienė, nesiliaudama poteriauti, matė, kad vyras turi jai kažką pasakyti ir tik laukė, kada ji pabaigs ražančių kalbėjus.

– Tepalaukia, – pagalvojo. – Dievulis gali užpikti, jei skubinsiuos.

Ir neskubėdama leido pro pirštus ražančiaus grūdelius. Pagaliau praleido paskutinį, atkalbėjo „Tikiu Dievu Tėvu...“ persižegnojo kryželiu, pabučiavo jį ir užsidėjo ražančių ant kaklo.

– Gal išalkai? – pasiklausė vyrą, nesiskubindama pasikelti. Netikėjo, kad vyras būtų grįžęs alkanas. Jei tiek užtruko, matyti, turėjo svarbų reikalą su žmonėmis, o reikalą negi atliksi miestely nepavaišinęs.

Pasiklausė tik kad kalbą pradėjus...

– Išalkti neišalkau, – atsiliepė Kukis. – Bet jei ko gardesnio turi, suvalgysiu.

– Yra kumpio. Ar valgysi?

– Tai gal ir valgysiu su pono Dievo pagalba.

Kukienė priėjo prie pečiaus, atkėlė pečiadangstę, ištraukė dubenį su kumpio ir skilandžio kąsniais ir pastatė jį ant stalo. Kukis prireikė kelias riekes duonos iš čia pat rankšluoščiu užkloto kepalo.

Kukienė atsisėdo ant suolelio priešais vyrą, ir ėmė abu kramtyti, imdami iš dubenio mėsos gabalus pirštais.

Kurį laiką valgė tylėdami. Kukis visai nesiskubino papasakoti, ką norėjo pasakyti, o žmona nedrįso klausti, kol jis pats nepradės...

Pavalgęs Kukis nušluostė rankšluoščiu riebaluotus pirštus ir atsitraukė nuo stalo.

– Tai, ot, ir užkandau, – prabilo dabar. – Miestely buvau susitikęs su Kiesilium, užkandome kiek abu, bet kol parėjau pėsčias, vėl panorau valgyti.

– Su tavim ir aš truputį pakramčiau, – atsiliepė žmona, duonos guriniais valydama riebalus nuo pirštų.

Uždengė duoną rankšluosčiu ir atsikėlusi įstatė dubenį vėl pečiun.

– Tai žinai, žmona, kalbėjau aš nūnai su Kiesilium del mūsų Jonuko.

– Ką jau čia tokio sumanei, kad net su Kiesilium prireikė kalbėtis? – susidomėjo moteriškė.