Kukienė, nesiliaudama poteriauti, matė, kad vyras turi jai kažką pasakyti ir tik laukė, kada ji pabaigs ražančių kalbėjus.

– Tepalaukia, – pagalvojo. – Dievulis gali užpikti, jei skubinsiuos.

Ir neskubėdama leido pro pirštus ražančiaus grūdelius. Pagaliau praleido paskutinį, atkalbėjo „Tikiu Dievu Tėvu...“ persižegnojo kryželiu, pabučiavo jį ir užsidėjo ražančių ant kaklo.

– Gal išalkai? – pasiklausė vyrą, nesiskubindama pasikelti. Netikėjo, kad vyras būtų grįžęs alkanas. Jei tiek užtruko, matyti, turėjo svarbų reikalą su žmonėmis, o reikalą negi atliksi miestely nepavaišinęs.

Pasiklausė tik kad kalbą pradėjus...

– Išalkti neišalkau, – atsiliepė Kukis. – Bet jei ko gardesnio turi, suvalgysiu.

– Yra kumpio. Ar valgysi?

– Tai gal ir valgysiu su pono Dievo pagalba.

Kukienė priėjo prie pečiaus, atkėlė pečiadangstę, ištraukė dubenį su kumpio ir skilandžio kąsniais ir pastatė jį ant stalo. Kukis prireikė kelias riekes duonos iš čia pat rankšluoščiu užkloto kepalo.

Kukienė atsisėdo ant suolelio priešais vyrą, ir ėmė abu kramtyti, imdami iš dubenio mėsos gabalus pirštais.

Kurį laiką valgė tylėdami. Kukis visai nesiskubino papasakoti, ką norėjo pasakyti, o žmona nedrįso klausti, kol jis pats nepradės...

Pavalgęs Kukis nušluostė rankšluoščiu riebaluotus pirštus ir atsitraukė nuo stalo.

– Tai, ot, ir užkandau, – prabilo dabar. – Miestely buvau susitikęs su Kiesilium, užkandome kiek abu, bet kol parėjau pėsčias, vėl panorau valgyti.

– Su tavim ir aš truputį pakramčiau, – atsiliepė žmona, duonos guriniais valydama riebalus nuo pirštų.

Uždengė duoną rankšluosčiu ir atsikėlusi įstatė dubenį vėl pečiun.

– Tai žinai, žmona, kalbėjau aš nūnai su Kiesilium del mūsų Jonuko.

– Ką jau čia tokio sumanei, kad net su Kiesilium prireikė kalbėtis? – susidomėjo moteriškė.