– Eisime visi. Pasėdėjome, pagulėjome, pasikalbėjome ir nūdienai pakaks.

– Tai tiesa. Einame, vyrai.

Ir vienas po kito išėjo. Kukis dar ilgai sėdėjo vienas ir stengėsi atspėti, ką reiškia Gugio žodžiai. Ar sūnus jį prašė, ar tikrai kažką numato, spėja, kas turi atsitikti...

– Pagyvensime, pamatysime dar,– sumurmėjo sau po nosim, atsikėlė ir nuėjo išleisti gyvulius iš tvartų...

VI

Trijų Karalių dieną, pavakarę, sėdėjo Kukienė pas langą ir poteriavo. Nors lūpos kuštėjo šventus maldos žodžius, bet mintys jos buvo visai kur kitur nusiblaškusios – galvojo apie savo senį, kuris šiandien kažkodel pavėlavo ir ilgai namo iš bažnyčios negrįžta, kas su juo niekuomet neatsitikdavo; galvojo apie sūnų, kuris su tėvu jau seniai vienas į antrą piktai žvairuoja.

Nors ir vyras ir sūnus nei vienu žodžiu jai neprasitarė, bet senė spėjo, kad visi nesusipratimai tarp jų yra kilę del Žlabio dukters – sūnus labai jau meiliai į ją žiūrėjo, ir tėvui tas, aišku, nepatinka.

– Negi Žlabytė pora Jonukui? – net balsiai į maldos žodžius įterpė užsimiršusi Kukienė.

Ji buvo tyli, bespalvė moteriškė, pripratusi gyventi vyro galva. Nei galvoti niekados negalvodavo, kad vyras gali suklysti, kad jo galima būtų nepaklausyti ar ginčytis su juo – juk visuomet buvo tokis protingas, dievobaimingas!

Gaila buvo truputį Jonuko, bet ką padarysi!

– Tėvo valia – Dievo valia, negi čia pasipriešinsi? – pagalvojo poteriaudama.

Kad sūnus gali turėti savo norą ir tėvo nepaklausyti, tokios mintys tiesiog netilpdavo jos galvoje.

Baigus poteriauti nepersižegnojo, bet nutarė dar vieną ražančių atkalbėti už Jonuką, kad jis greičiau Žlabytės nusikratytų ir netiek skaudžiai tėvo valią pajustų...

Grįžo ir senis Kukis. Įėjęs pirkion nusirengė ir atsisėdo pas stalą.

Kukienė, nesiliaudama poteriauti, matė, kad vyras turi jai kažką pasakyti ir tik laukė, kada ji pabaigs ražančių kalbėjus.

– Tepalaukia, – pagalvojo. – Dievulis gali užpikti, jei skubinsiuos.

Ir neskubėdama leido pro pirštus ražančiaus grūdelius. Pagaliau praleido paskutinį, atkalbėjo „Tikiu Dievu Tėvu...“ persižegnojo kryželiu, pabučiavo jį ir užsidėjo ražančių ant kaklo.

– Gal išalkai? – pasiklausė vyrą, nesiskubindama pasikelti. Netikėjo, kad vyras būtų grįžęs alkanas. Jei tiek užtruko, matyti, turėjo svarbų reikalą su žmonėmis, o reikalą negi atliksi miestely nepavaišinęs.

Pasiklausė tik kad kalbą pradėjus...

– Išalkti neišalkau, – atsiliepė Kukis. – Bet jei ko gardesnio turi, suvalgysiu.

– Yra kumpio. Ar valgysi?

– Tai gal ir valgysiu su pono Dievo pagalba.

Kukienė priėjo prie pečiaus, atkėlė pečiadangstę, ištraukė dubenį su kumpio ir skilandžio kąsniais ir pastatė jį ant stalo. Kukis prireikė kelias riekes duonos iš čia pat rankšluoščiu užkloto kepalo.

Kukienė atsisėdo ant suolelio priešais vyrą, ir ėmė abu kramtyti, imdami iš dubenio mėsos gabalus pirštais.

Kurį laiką valgė tylėdami. Kukis visai nesiskubino papasakoti, ką norėjo pasakyti, o žmona nedrįso klausti, kol jis pats nepradės...

Pavalgęs Kukis nušluostė rankšluoščiu riebaluotus pirštus ir atsitraukė nuo stalo.

– Tai, ot, ir užkandau, – prabilo dabar. – Miestely buvau susitikęs su Kiesilium, užkandome kiek abu, bet kol parėjau pėsčias, vėl panorau valgyti.

– Su tavim ir aš truputį pakramčiau, – atsiliepė žmona, duonos guriniais valydama riebalus nuo pirštų.

Uždengė duoną rankšluosčiu ir atsikėlusi įstatė dubenį vėl pečiun.

– Tai žinai, žmona, kalbėjau aš nūnai su Kiesilium del mūsų Jonuko.

– Ką jau čia tokio sumanei, kad net su Kiesilium prireikė kalbėtis? – susidomėjo moteriškė.

Kiesilius buvo žinomas visoj parapijoj, kaipo didelis turtuolis. Jo vienas sūnų „švedu“ mokėsi Vilniuje, kuniguosna rengėsi.

– Nejaugi senis būtų sumanęs Jonuką moksluosna leisti? – dingtelėjo mintis.

– Ar tau Jonukas nieko nėra sakęs? – klausimu atsiliepdamas į žmonos klausimą, atydžiai į savo senę pažvelgė Kukis.

– Niekos O ką tokio? – staptelėjo žmona ties pečium.

– Ir pati nėsi nieko pastebėjusi? – kamantinėjo senis.

– Ką galėjau pastebėti? Vaikas kaip vaikas – geras, paklusnus, dievobaimingas.

– Nepastebėjai, kad jis per dažnai jau zuja aplink Žlabio sąsparas?

– Na jau, ką čia tokio prasimanei? Jaunas, tai ir dairosi į mergas, kurios gražesnės. Ir kas čia tokio? Negi pats, bernu būdamas, šventas buvai? – prikišo jam žmona ir, paėmus lopinį, ėmė valyti stalą.

– Kad tik dairytųsi! Bet, ot, prikibo prie Žlabio dukters, kaip dagis, ir jau kelis kartus galvą man kvaršijo, kad norįs ją vesti.

– Na, niekus kalbi, seni, – numojo ranka Kukienė ir atsisėdo pas langą. – Negi vaikui tokiam amžiuj vedybos galvoje...

– Taigi, kad galvoje. Bet Žlabytė jam ne pora.

– Ir aš manau, kad ne pora, – sutiko su vyru Kukienė. – Nieko sau merga ir darbininkė gera, bet argi mums su Žlabiais giminiuotis!

– Taigi, taigi, – pritarė vyras. – Ot ir sumaniau, kol dar nieko blogo tarp jų neatsitiko, apvesdinti sūnų, ilgai nedelsiant. Tuo reikalu ir kalbėjausi nūnai su Kiesilium. Gerą mergą nurodė – ir graži, ir turtinga, ir garsios giminės. Ne sarmata bus su tokiais žmonėmis viešai susieiti, susigiminiuoti.

– Aš, Dievulėliau, maniau, kad Jonuką sumanei kuniguosna leisti ir tuo reikalu kalbėjaisi su Kiesilium, – prisipažino žmona.