Kukienė, nesiliaudama poteriauti, matė, kad vyras turi jai kažką pasakyti ir tik laukė, kada ji pabaigs ražančių kalbėjus.

– Tepalaukia, – pagalvojo. – Dievulis gali užpikti, jei skubinsiuos.

Ir neskubėdama leido pro pirštus ražančiaus grūdelius. Pagaliau praleido paskutinį, atkalbėjo „Tikiu Dievu Tėvu...“ persižegnojo kryželiu, pabučiavo jį ir užsidėjo ražančių ant kaklo.

– Gal išalkai? – pasiklausė vyrą, nesiskubindama pasikelti. Netikėjo, kad vyras būtų grįžęs alkanas. Jei tiek užtruko, matyti, turėjo svarbų reikalą su žmonėmis, o reikalą negi atliksi miestely nepavaišinęs.

Pasiklausė tik kad kalbą pradėjus...

– Išalkti neišalkau, – atsiliepė Kukis. – Bet jei ko gardesnio turi, suvalgysiu.

– Yra kumpio. Ar valgysi?

– Tai gal ir valgysiu su pono Dievo pagalba.

Kukienė priėjo prie pečiaus, atkėlė pečiadangstę, ištraukė dubenį su kumpio ir skilandžio kąsniais ir pastatė jį ant stalo. Kukis prireikė kelias riekes duonos iš čia pat rankšluoščiu užkloto kepalo.

Kukienė atsisėdo ant suolelio priešais vyrą, ir ėmė abu kramtyti, imdami iš dubenio mėsos gabalus pirštais.

Kurį laiką valgė tylėdami. Kukis visai nesiskubino papasakoti, ką norėjo pasakyti, o žmona nedrįso klausti, kol jis pats nepradės...

Pavalgęs Kukis nušluostė rankšluoščiu riebaluotus pirštus ir atsitraukė nuo stalo.

– Tai, ot, ir užkandau, – prabilo dabar. – Miestely buvau susitikęs su Kiesilium, užkandome kiek abu, bet kol parėjau pėsčias, vėl panorau valgyti.

– Su tavim ir aš truputį pakramčiau, – atsiliepė žmona, duonos guriniais valydama riebalus nuo pirštų.

Uždengė duoną rankšluosčiu ir atsikėlusi įstatė dubenį vėl pečiun.

– Tai žinai, žmona, kalbėjau aš nūnai su Kiesilium del mūsų Jonuko.

– Ką jau čia tokio sumanei, kad net su Kiesilium prireikė kalbėtis? – susidomėjo moteriškė.

Kiesilius buvo žinomas visoj parapijoj, kaipo didelis turtuolis. Jo vienas sūnų „švedu“ mokėsi Vilniuje, kuniguosna rengėsi.

– Nejaugi senis būtų sumanęs Jonuką moksluosna leisti? – dingtelėjo mintis.

– Ar tau Jonukas nieko nėra sakęs? – klausimu atsiliepdamas į žmonos klausimą, atydžiai į savo senę pažvelgė Kukis.

– Niekos O ką tokio? – staptelėjo žmona ties pečium.

– Ir pati nėsi nieko pastebėjusi? – kamantinėjo senis.

– Ką galėjau pastebėti? Vaikas kaip vaikas – geras, paklusnus, dievobaimingas.

– Nepastebėjai, kad jis per dažnai jau zuja aplink Žlabio sąsparas?

– Na jau, ką čia tokio prasimanei? Jaunas, tai ir dairosi į mergas, kurios gražesnės. Ir kas čia tokio? Negi pats, bernu būdamas, šventas buvai? – prikišo jam žmona ir, paėmus lopinį, ėmė valyti stalą.

– Kad tik dairytųsi! Bet, ot, prikibo prie Žlabio dukters, kaip dagis, ir jau kelis kartus galvą man kvaršijo, kad norįs ją vesti.

– Na, niekus kalbi, seni, – numojo ranka Kukienė ir atsisėdo pas langą. – Negi vaikui tokiam amžiuj vedybos galvoje...

– Taigi, kad galvoje. Bet Žlabytė jam ne pora.

– Ir aš manau, kad ne pora, – sutiko su vyru Kukienė. – Nieko sau merga ir darbininkė gera, bet argi mums su Žlabiais giminiuotis!

– Taigi, taigi, – pritarė vyras. – Ot ir sumaniau, kol dar nieko blogo tarp jų neatsitiko, apvesdinti sūnų, ilgai nedelsiant. Tuo reikalu ir kalbėjausi nūnai su Kiesilium. Gerą mergą nurodė – ir graži, ir turtinga, ir garsios giminės. Ne sarmata bus su tokiais žmonėmis viešai susieiti, susigiminiuoti.

– Aš, Dievulėliau, maniau, kad Jonuką sumanei kuniguosna leisti ir tuo reikalu kalbėjaisi su Kiesilium, – prisipažino žmona.

– Kuniguosna? – nusistebėjo Kukis. – O kam gi tada savo ūkį paliksime? Negi kurio žento malonei atsiduosime senatvėje? Ko man vieną tik sūnų pagimdei? Būtų dar kitas, leistume dabar vieną kuniguosna, yra iš ko. Bet tu man vis tik dukteris gimdei...

– Ar aš čia, žmoguli, kalta, – teisinosi senė. – Tokia jau Dievulio buvo valia! Kurią gi mergą Jonukui numatėte?

– Atspėk, jei gudri, – nusišypsojo senis, erzindamas žmonos smalsumą.

– Negi man Dievulis davė šventos Dvasios įkvėpimą, kad spėti galėtau? Sakyk jau, kad sakai.

– Nagi Grigaitytę iš Merkupio. Tai bent žmonės!..

– Na, jau, leis tau Grigaičiai savo dukterį už Jonuko? – suabejojo žmona. – Juk tai valakininkai, ant tūkstančių sėdi! Vienas sūnus jau klerikauja...

– O mano ūkis tūkstančių nevertas? Ar manai, kad niekis?..

– Ne niekis, bet vis tik pusvalakininkai esame.

– Grigaičiukai pasidalinę ir tiekos neturės! Kas, kad tėvas turi valaką! Bet gi dar trys sūnūs namie. Sumesk dabar savo sena galva, kiek gaus žemės pasidalinę kiekvienas jų? – aiškina žmonai Kukis, net pasikarščiuodamas. – O pinigais prieš mane jokia marti, manau, nepasididžiuos.

– Tai kada jau siųsi atsiklausti? – įtikinta vyro samprotavimais pasiklausė Kukienė.

– Nebus atsiklausinų! Su Kiesilium važiuos Jonukas. O tokį piršlį negi drįs sausa duona pavaišinti. Leis neleis, o kalbėtis turės.

– Žiūrėk, kad tik vaikui sarmatos nepadarytų...

– Kiaušinis vištos nemokina, ir tu manęs nemokink, – šiurkščiai atsikirto vyras. – Kad sumaniau, tai visa su Dievo pagalba ir apgalvojęs esu.

Kukienė nutilo susirūpinusi. Nieko vyro sumanymui prikišti negalėtų, kad net labai būtų norėjusi – ir piršlys tinkamas, ir merga parinkta gera. Geresnės marčios net pati nebūtų Jonukui parinkusi.