– Kuniguosna? – nusistebėjo Kukis. – O kam gi tada savo ūkį paliksime? Negi kurio žento malonei atsiduosime senatvėje? Ko man vieną tik sūnų pagimdei? Būtų dar kitas, leistume dabar vieną kuniguosna, yra iš ko. Bet tu man vis tik dukteris gimdei...

– Ar aš čia, žmoguli, kalta, – teisinosi senė. – Tokia jau Dievulio buvo valia! Kurią gi mergą Jonukui numatėte?

– Atspėk, jei gudri, – nusišypsojo senis, erzindamas žmonos smalsumą.

– Negi man Dievulis davė šventos Dvasios įkvėpimą, kad spėti galėtau? Sakyk jau, kad sakai.

– Nagi Grigaitytę iš Merkupio. Tai bent žmonės!..

– Na, jau, leis tau Grigaičiai savo dukterį už Jonuko? – suabejojo žmona. – Juk tai valakininkai, ant tūkstančių sėdi! Vienas sūnus jau klerikauja...

– O mano ūkis tūkstančių nevertas? Ar manai, kad niekis?..

– Ne niekis, bet vis tik pusvalakininkai esame.

– Grigaičiukai pasidalinę ir tiekos neturės! Kas, kad tėvas turi valaką! Bet gi dar trys sūnūs namie. Sumesk dabar savo sena galva, kiek gaus žemės pasidalinę kiekvienas jų? – aiškina žmonai Kukis, net pasikarščiuodamas. – O pinigais prieš mane jokia marti, manau, nepasididžiuos.

– Tai kada jau siųsi atsiklausti? – įtikinta vyro samprotavimais pasiklausė Kukienė.

– Nebus atsiklausinų! Su Kiesilium važiuos Jonukas. O tokį piršlį negi drįs sausa duona pavaišinti. Leis neleis, o kalbėtis turės.

– Žiūrėk, kad tik vaikui sarmatos nepadarytų...

– Kiaušinis vištos nemokina, ir tu manęs nemokink, – šiurkščiai atsikirto vyras. – Kad sumaniau, tai visa su Dievo pagalba ir apgalvojęs esu.

Kukienė nutilo susirūpinusi. Nieko vyro sumanymui prikišti negalėtų, kad net labai būtų norėjusi – ir piršlys tinkamas, ir merga parinkta gera. Geresnės marčios net pati nebūtų Jonukui parinkusi.