Kiesilius buvo žinomas visoj parapijoj, kaipo didelis turtuolis. Jo vienas sūnų „švedu“ mokėsi Vilniuje, kuniguosna rengėsi.

– Nejaugi senis būtų sumanęs Jonuką moksluosna leisti? – dingtelėjo mintis.

– Ar tau Jonukas nieko nėra sakęs? – klausimu atsiliepdamas į žmonos klausimą, atydžiai į savo senę pažvelgė Kukis.

– Niekos O ką tokio? – staptelėjo žmona ties pečium.

– Ir pati nėsi nieko pastebėjusi? – kamantinėjo senis.

– Ką galėjau pastebėti? Vaikas kaip vaikas – geras, paklusnus, dievobaimingas.

– Nepastebėjai, kad jis per dažnai jau zuja aplink Žlabio sąsparas?

– Na jau, ką čia tokio prasimanei? Jaunas, tai ir dairosi į mergas, kurios gražesnės. Ir kas čia tokio? Negi pats, bernu būdamas, šventas buvai? – prikišo jam žmona ir, paėmus lopinį, ėmė valyti stalą.

– Kad tik dairytųsi! Bet, ot, prikibo prie Žlabio dukters, kaip dagis, ir jau kelis kartus galvą man kvaršijo, kad norįs ją vesti.

– Na, niekus kalbi, seni, – numojo ranka Kukienė ir atsisėdo pas langą. – Negi vaikui tokiam amžiuj vedybos galvoje...

– Taigi, kad galvoje. Bet Žlabytė jam ne pora.

– Ir aš manau, kad ne pora, – sutiko su vyru Kukienė. – Nieko sau merga ir darbininkė gera, bet argi mums su Žlabiais giminiuotis!

– Taigi, taigi, – pritarė vyras. – Ot ir sumaniau, kol dar nieko blogo tarp jų neatsitiko, apvesdinti sūnų, ilgai nedelsiant. Tuo reikalu ir kalbėjausi nūnai su Kiesilium. Gerą mergą nurodė – ir graži, ir turtinga, ir garsios giminės. Ne sarmata bus su tokiais žmonėmis viešai susieiti, susigiminiuoti.

– Aš, Dievulėliau, maniau, kad Jonuką sumanei kuniguosna leisti ir tuo reikalu kalbėjaisi su Kiesilium, – prisipažino žmona.

– Kuniguosna? – nusistebėjo Kukis. – O kam gi tada savo ūkį paliksime? Negi kurio žento malonei atsiduosime senatvėje? Ko man vieną tik sūnų pagimdei? Būtų dar kitas, leistume dabar vieną kuniguosna, yra iš ko. Bet tu man vis tik dukteris gimdei...

– Ar aš čia, žmoguli, kalta, – teisinosi senė. – Tokia jau Dievulio buvo valia! Kurią gi mergą Jonukui numatėte?

– Atspėk, jei gudri, – nusišypsojo senis, erzindamas žmonos smalsumą.

– Negi man Dievulis davė šventos Dvasios įkvėpimą, kad spėti galėtau? Sakyk jau, kad sakai.

– Nagi Grigaitytę iš Merkupio. Tai bent žmonės!..

– Na, jau, leis tau Grigaičiai savo dukterį už Jonuko? – suabejojo žmona. – Juk tai valakininkai, ant tūkstančių sėdi! Vienas sūnus jau klerikauja...

– O mano ūkis tūkstančių nevertas? Ar manai, kad niekis?..

– Ne niekis, bet vis tik pusvalakininkai esame.

– Grigaičiukai pasidalinę ir tiekos neturės! Kas, kad tėvas turi valaką! Bet gi dar trys sūnūs namie. Sumesk dabar savo sena galva, kiek gaus žemės pasidalinę kiekvienas jų? – aiškina žmonai Kukis, net pasikarščiuodamas. – O pinigais prieš mane jokia marti, manau, nepasididžiuos.

– Tai kada jau siųsi atsiklausti? – įtikinta vyro samprotavimais pasiklausė Kukienė.

– Nebus atsiklausinų! Su Kiesilium važiuos Jonukas. O tokį piršlį negi drįs sausa duona pavaišinti. Leis neleis, o kalbėtis turės.

– Žiūrėk, kad tik vaikui sarmatos nepadarytų...

– Kiaušinis vištos nemokina, ir tu manęs nemokink, – šiurkščiai atsikirto vyras. – Kad sumaniau, tai visa su Dievo pagalba ir apgalvojęs esu.

Kukienė nutilo susirūpinusi. Nieko vyro sumanymui prikišti negalėtų, kad net labai būtų norėjusi – ir piršlys tinkamas, ir merga parinkta gera. Geresnės marčios net pati nebūtų Jonukui parinkusi.

Viskas buvo gerai apgalvota, bet senės širdis vis delto nesidžiaugė, nujausdama, kad nelengva bus sūneliui protingai tėvo valiai nusilenkti.

– Ar Jonukas jau žino? – paklausė vyrą.

– Sužinos, kai bus metas. Negi tartis turiu su vaiku?

– Nusimins vargšelis, – lyg pati sau prasitarė Kukienė.

Kukis užsigavo.

– Ko turi nusiminti? – piktu balsu atsikirto žmonai. – Negi baidyklę jam parinkau?

– Bet gi sakei, kad jis Žlabytės nori? – nedrąsiai pasiaiškino žmona.

– Suvaikysi dabar čia jo norus! Pienas iš panosės dar neišdžiūvo, tai ir pūsto tušti vėjai galvoje. Tėvas jam esu, Dievui už jį atsakyti turėsiu!.. Negi blogo jam noriu, kad mano valiai priešintųsi. Juk ir Viešpats Dievas liepia vaikams tėvų klausyti...

– Ar negeriau būtų pavasariui atidėjus, – atsiduso žmona. – Teapsiprastų vaikas.

– Ko čia lauksime? Iki Užgavėnių suspėsime – laikas nemažas. Kam turi vaikas merginai galvą sukti ir sau širdį gadinti? Apvesdinsim greičiau, ir greičiau viskas baigsis. Darbo dabar sodžiuje nėra, žmonės laisvi – pasilinksminsime gerai, ir pavasario darbams nauja darbininkė bus – tau palengvės... Anądien, vasarą dar, sako man Gugis: netaip viskas bus, kaip tu nori, bet kaip aš sakau... Pamatysime dabar, kas viršų turės – aš, ar Gugis.

VII

Kukis nemėgo atidėlioti savo sumanymų.

Pirmadienį rytą visa šeima anksti atsikėlė, nusiprausė, papoteriavo atsiklaupę – pas Kukį visi, ir savieji ir samdiniai, visuomet poteriavo atsiklaupę – tėvas su sūnum nuėjo gyvulių šerti, motina triūsė aplink pečių, pusryčius gamino.

Kukis šiais metais, kaip ir visados, buvo nusisamdęs berną, mergą ir piemenį, bet draugė dar nebuvo surinkta – samdiniai dar gyveno pas tėvus, viešnagėjo...