– Kuniguosna? – nusistebėjo Kukis. – O kam gi tada savo ūkį paliksime? Negi kurio žento malonei atsiduosime senatvėje? Ko man vieną tik sūnų pagimdei? Būtų dar kitas, leistume dabar vieną kuniguosna, yra iš ko. Bet tu man vis tik dukteris gimdei...

– Ar aš čia, žmoguli, kalta, – teisinosi senė. – Tokia jau Dievulio buvo valia! Kurią gi mergą Jonukui numatėte?

– Atspėk, jei gudri, – nusišypsojo senis, erzindamas žmonos smalsumą.

– Negi man Dievulis davė šventos Dvasios įkvėpimą, kad spėti galėtau? Sakyk jau, kad sakai.

– Nagi Grigaitytę iš Merkupio. Tai bent žmonės!..

– Na, jau, leis tau Grigaičiai savo dukterį už Jonuko? – suabejojo žmona. – Juk tai valakininkai, ant tūkstančių sėdi! Vienas sūnus jau klerikauja...

– O mano ūkis tūkstančių nevertas? Ar manai, kad niekis?..

– Ne niekis, bet vis tik pusvalakininkai esame.

– Grigaičiukai pasidalinę ir tiekos neturės! Kas, kad tėvas turi valaką! Bet gi dar trys sūnūs namie. Sumesk dabar savo sena galva, kiek gaus žemės pasidalinę kiekvienas jų? – aiškina žmonai Kukis, net pasikarščiuodamas. – O pinigais prieš mane jokia marti, manau, nepasididžiuos.

– Tai kada jau siųsi atsiklausti? – įtikinta vyro samprotavimais pasiklausė Kukienė.

– Nebus atsiklausinų! Su Kiesilium važiuos Jonukas. O tokį piršlį negi drįs sausa duona pavaišinti. Leis neleis, o kalbėtis turės.

– Žiūrėk, kad tik vaikui sarmatos nepadarytų...

– Kiaušinis vištos nemokina, ir tu manęs nemokink, – šiurkščiai atsikirto vyras. – Kad sumaniau, tai visa su Dievo pagalba ir apgalvojęs esu.

Kukienė nutilo susirūpinusi. Nieko vyro sumanymui prikišti negalėtų, kad net labai būtų norėjusi – ir piršlys tinkamas, ir merga parinkta gera. Geresnės marčios net pati nebūtų Jonukui parinkusi.

Viskas buvo gerai apgalvota, bet senės širdis vis delto nesidžiaugė, nujausdama, kad nelengva bus sūneliui protingai tėvo valiai nusilenkti.

– Ar Jonukas jau žino? – paklausė vyrą.

– Sužinos, kai bus metas. Negi tartis turiu su vaiku?

– Nusimins vargšelis, – lyg pati sau prasitarė Kukienė.

Kukis užsigavo.

– Ko turi nusiminti? – piktu balsu atsikirto žmonai. – Negi baidyklę jam parinkau?

– Bet gi sakei, kad jis Žlabytės nori? – nedrąsiai pasiaiškino žmona.

– Suvaikysi dabar čia jo norus! Pienas iš panosės dar neišdžiūvo, tai ir pūsto tušti vėjai galvoje. Tėvas jam esu, Dievui už jį atsakyti turėsiu!.. Negi blogo jam noriu, kad mano valiai priešintųsi. Juk ir Viešpats Dievas liepia vaikams tėvų klausyti...

– Ar negeriau būtų pavasariui atidėjus, – atsiduso žmona. – Teapsiprastų vaikas.

– Ko čia lauksime? Iki Užgavėnių suspėsime – laikas nemažas. Kam turi vaikas merginai galvą sukti ir sau širdį gadinti? Apvesdinsim greičiau, ir greičiau viskas baigsis. Darbo dabar sodžiuje nėra, žmonės laisvi – pasilinksminsime gerai, ir pavasario darbams nauja darbininkė bus – tau palengvės... Anądien, vasarą dar, sako man Gugis: netaip viskas bus, kaip tu nori, bet kaip aš sakau... Pamatysime dabar, kas viršų turės – aš, ar Gugis.

VII

Kukis nemėgo atidėlioti savo sumanymų.

Pirmadienį rytą visa šeima anksti atsikėlė, nusiprausė, papoteriavo atsiklaupę – pas Kukį visi, ir savieji ir samdiniai, visuomet poteriavo atsiklaupę – tėvas su sūnum nuėjo gyvulių šerti, motina triūsė aplink pečių, pusryčius gamino.

Kukis šiais metais, kaip ir visados, buvo nusisamdęs berną, mergą ir piemenį, bet draugė dar nebuvo surinkta – samdiniai dar gyveno pas tėvus, viešnagėjo...

Kai, gyvulius pašėrę, pagirdę, abu vyru grįžo pirkion, Jonukas atsinešė su savim tubelinius pavalkus, kuriais arklį kinkė tik arti, akėti, ar žiemą miškan važiuoti.

– Tėvuli, sutaisytai man pavalkus, – kreipėsi Jonas į tėvą...

– Atidėk pavalkus, – pasiskubino tėvas. – Miškan nūnai nevažiuosi – teatsilsi porą dienų arklys...

Kukienė sustingo visa, supratusi, kad senis dabar pareikš sūnui savo valią. Nors neabejojo, kad Jonukas nepasipriešins, bet vis gi širdis nerimo.

– Suspės atsilsėti, kai baigsis miško darbas, – pastebėjo, nieko dar nenujausdamas, sūnus. – Dar savaitė kita, ir baigsis uždarbiai.

– Užteks jau mums tų uždarbių, – pamojo senis ranka. – Nori, eik vienas su kirviu, o arklys pasiliks namie.

Kukienė, pasižvelgus į vyrą, iš veido pamatė, kad ir jam nelengva sūnui pasisakyti.

– Mes jau susitarę esame su Kuogio Kaziu, – spyrėsi sūnus. – Kaip dabar jis vienas važiuos? Nebūtau pažadėjęs, kitą bičiulį būtų sau susiradęs.

– Kad pasakiau, reikia tėvo klausyti nesiginčinus, – šuktelėjo Kukis. – O su kuo susitarei, manęs neatsiklausęs, man nerūpi.

Sūnus nutilo. Paėmęs pavalkus išnešė juos iš pirkios.

– Tai jau galutiniai nusistatęs esi? – pasiklausė vyrą Kukienė, sūnui iš pirkios išėjus. – Gal visgi geriau būtų iki pavasario atidėjus?..

– Tu manęs nemokyk, ką turiu daryti, – užsipuolė Kukis. – Mano čia valia, ne tavo!..

Senė tik atsiduso, nedrįsdama atkalbinėti.

Kai sūnus sugrįžo pirkion, Kukis ėmė piktai žvairuoti čia į jį, čia į žmoną – pyko, nesurasdamas, kokiu būdu pradėjus su sūnum kalbėtis...

Kukienė ištraukė puodus iš pečiaus, paruošė stalą...

– Tai gal eisime pusryčiauti, – pasiūlė, sudėdama šaukštus ant stalo.

– Tai papusryčiausim, kad siūlai, – atlyžo senis, patenkintas, kad nemalonų pasikalbėjimą dar valandėlei galima atidėti.