Kai, gyvulius pašėrę, pagirdę, abu vyru grįžo pirkion, Jonukas atsinešė su savim tubelinius pavalkus, kuriais arklį kinkė tik arti, akėti, ar žiemą miškan važiuoti.

– Tėvuli, sutaisytai man pavalkus, – kreipėsi Jonas į tėvą...

– Atidėk pavalkus, – pasiskubino tėvas. – Miškan nūnai nevažiuosi – teatsilsi porą dienų arklys...

Kukienė sustingo visa, supratusi, kad senis dabar pareikš sūnui savo valią. Nors neabejojo, kad Jonukas nepasipriešins, bet vis gi širdis nerimo.

– Suspės atsilsėti, kai baigsis miško darbas, – pastebėjo, nieko dar nenujausdamas, sūnus. – Dar savaitė kita, ir baigsis uždarbiai.

– Užteks jau mums tų uždarbių, – pamojo senis ranka. – Nori, eik vienas su kirviu, o arklys pasiliks namie.

Kukienė, pasižvelgus į vyrą, iš veido pamatė, kad ir jam nelengva sūnui pasisakyti.

– Mes jau susitarę esame su Kuogio Kaziu, – spyrėsi sūnus. – Kaip dabar jis vienas važiuos? Nebūtau pažadėjęs, kitą bičiulį būtų sau susiradęs.

– Kad pasakiau, reikia tėvo klausyti nesiginčinus, – šuktelėjo Kukis. – O su kuo susitarei, manęs neatsiklausęs, man nerūpi.

Sūnus nutilo. Paėmęs pavalkus išnešė juos iš pirkios.

– Tai jau galutiniai nusistatęs esi? – pasiklausė vyrą Kukienė, sūnui iš pirkios išėjus. – Gal visgi geriau būtų iki pavasario atidėjus?..

– Tu manęs nemokyk, ką turiu daryti, – užsipuolė Kukis. – Mano čia valia, ne tavo!..

Senė tik atsiduso, nedrįsdama atkalbinėti.

Kai sūnus sugrįžo pirkion, Kukis ėmė piktai žvairuoti čia į jį, čia į žmoną – pyko, nesurasdamas, kokiu būdu pradėjus su sūnum kalbėtis...

Kukienė ištraukė puodus iš pečiaus, paruošė stalą...

– Tai gal eisime pusryčiauti, – pasiūlė, sudėdama šaukštus ant stalo.

– Tai papusryčiausim, kad siūlai, – atlyžo senis, patenkintas, kad nemalonų pasikalbėjimą dar valandėlei galima atidėti.

Susėdo ir valgė tylėdami. Iš senių veidų ir laikysenos pajuto dabar ir sūnus, kad tėvai pasirengę su juo kalbėtis.

– Matyti, jau susiuostę del Verutės, – pagalvojo Jonas, ir širdį kaip replėm suspaudė jam nerimas.

Juo ilgiau tęsėsi tyla, juo sunkiau jautėsi visi trys, lyg kažkokis nelaimės nujautimas slėgė jų sielas. Nerimo motina, nerimo tėvas, nerimo ir sūnus.

– Sakyk jau, kad sakyti turi! – neiškentė pagaliau senė ir padėjo šaukštą. – Kam jau čia ilgiau kamuotis?

– Kad pavalgei, kaktą pirma peržegnok, – subarė ją vyras: – o paskui jau mokysi mane, kaip turiu su savu vaiku elgtis.

Jonas irgi liovėsi valgęs, išbalo veidu ir padėjo šaukštą.

Kukis dabar staiga pasijuto visai ramus, anksčiau jį slegiantis akmuo ėmė ir nusirito nuo krūtinės. Sėdėjo ir ramiai sau kramtė lašinius su duona. Baigęs valgyti persižegnojo ir atsilošė į sieną.

Sūnus ir motina sėdėjo, lyg prirakinti, ir laukė.

– Ot kodel sakiau, kad arklys turi atsilsėti, – pradėjo pagaliau Kukis. – Ryt anksti rytą važiuosime pas Kiesilių. Žiemą per balas visai netoli.

– Ko mes pas jį turim važiuoti ? – paklausė sūnus, žinodamas, kad Kiesilius suaugusių dukterų neturi, ir todel iš čia jo Verutei pavojus negresia. – Negi giminės esame, kad važiuotume svečiuotis?

– Ko turim važiuoti – tai jau mano reikalas, ne tavo, – šiurkščiai atrėžė tėvas. – Vaikas dar esi ir turi tėvo klausyti nesiklausdamas. Ir Viešpats Dievas liepia klausyti, o nesiteirauti pas tėvą, ką jis sumanęs.

Sūnus atsikėlė iš užustalės.

– Aš nevažiuosiu, – atkirto, kaip peiliu atrėžė.

– Kaip tai nevažiuosi? – pasipiktino tėvas. – Kad pasakiau, ir važiuosi.

– Negalima, vaikeli, tėvui priešintis. Tėvo valia – Dievo valia, negi iš jos išsilauši ? – parėmė Kukį žmona.

Sūnus nusigręžė į langą ir tylėjo.

– Ryt anksti važiuosim, vos tik aušti pradės, – visai ramiai, lyg jokio prieštaravimo iš sūnaus pusės nebūtų buvę, tęsė Kukis. O iš ten su Kiesilium važiuosi pas Grigaičius piršliuosna, ot kas yra!.. Merga – nieko sau, turtinga, geros giminės ir mums visai tinka, kaip marti...

– Nevažiuosiu ir nevesiu! – užsispyrė sūnus, atsigręžęs nuo lango. Jo akys buvo pilnos ašarų. – Nors mane užmuškite, nevažiuosiu...

– Kam turiu savo vaiką užmušti, – nusišypsojo senis. – Ne tam auginau tave. Kad liepiu, tai važiuosi – su manim važiuosi...

– Nevažiuosiu, nevažiuosiu, tėveli, – kartoja atkakliai Jonas, nors ima justi, kad jo pasipriešinimo, užsispyrimo jėgos jau tirpsta. – Neleidi man vesti Verutės, aš nieko vesti nenoriu...

– Ei, nesipriešink man, niekus kalbėdamas, – suurzgė Kukis. – Ar mano diržo panorai paragauti? Nepažiūrėsiu, kad tu – jau suaugęs bernas.

– Versi, Amerikon pabėgsiu, – graso sūnus. – Kaip Dievą matai, pabėgsiu!..

– Su tėvu kalbi, snargliau! – supyko Kukis. – Ar užmiršai, ką Dievas vaikams paliepė? Tu taip Dievo valią tėvams nesipriešinti pildai?.. Kad aš daugiau iš tavo lūpų tokių kalbų nebegirdėtau!..

Jonas, jusdamas, kad nebegali sulaikyti ašarų, išsiskubino vienmarškinis iš pirkios.

– Dar padarys sau ką vaikelis, – susirūpino motina.

– Nepasidarys, – nuramino ją vyras, atsikeldamas. – Paverks ir nurims. Negi su juo pirmu ir paskutiniu tai atsitinka...

Ir priėjęs lovą atsigulė.

– Aš truputį primigsiu, žmona, o tu užrakink svirną ir raktus atnešk man.

Žmona į jį pasižiūrėjo, žvilgsniu klausdama, ką tai reiškia?

– Be šventadienių išeiginių rūbų ir be batų niekur nepabėgs, – paaiškino jai vyras.

Kukienė išsiskubino iš pirkios ne tiek svirną rakyti, kiek sūnų surasti, padėti jam nusiraminti.

Pasižiūrėjo į kitą pirkių galą – sūnus sėdėjo pas stalą, ant rankų apkniubęs, ir verkė.