Ir avižų visados susirasdavo...

Kasmet, kalėdodamas, užėjęs Grigo pirkion, pašventinęs namus, atsisės, būdavo, Žemaitukas ant suolelio priešais stalo ir klausia:

– Na, tai ką gi, Grigai? Ir šiuosmet nepavaišinsi manęs?

Pirmais metais Grigas rausdavo, gal net nusiminęs būdavo. Vėliau priprato ir vis tais pačiais teisindavosi žodžiais:

– Kad dar, dvasiškas tėveli, virtuvo nenusipirkau. O kuris gali būti vaišinimas be arbatos stiklinės?

– Na, pavaišins mane šiuo kartu kitas, – atsikeldamas kalbėjo Žemaitukas. – Tik žiūrėk man, kad kitais metais ir tu mane pavaišintai.

– Būtinai, dvasiškasis tėveli, – užtikrindavo bučiuodamas kunigui ranką. – Kai tik virtuvą nusipirksiu, būtinai priimsiu su vaišėmis.

Per metus kelis kartus apeina Grigas visas krautuves, apžiūri nevieną virtuvą, pasidera.

Bet kai tenka mokėti, pakrapštęs pakaušį, pabara žydą krautuvininką, kad jis sąžinės neturįs, lupdamas už menką daiktą tokius pinigus, ir – atideda pirkimą kitam kartui.

Būdavo, kad žmona imdavo jį barti.

– Vėl susilauksi, kad tave kunigėlis sugėdins. Suderėjai, tai ir pirktai pagaliau.

– E, – sumodavo Grigas. – Virtuvas nepabėgs, o pinigas geriau tegul mano, o ne žydo kišeniuje dar pagulės.

Taip Grigas virtuvo ir neįsigijo, ir Žemaituko kalėdojančio su vaišėmis nepriėmė...

O pinigo Grigas tikrai turėjo. Kiek jo buvo, patsai nežinojo. Negalima buvo ir šykščiu jį pavadinti – nei sau, nei savo šeimynai nesigailėjo. Mėgo pats skaniai ir gardžiai pavalgyti ir šeimyną valgydino gerai.

– Kad žmogus dirba, turi ir valgyti sočiai, – kalbėdavo jisai. – Nešeriamu arkliu nearsi, alkano žmogaus darbu nepasidžiaugsi.

Net padienis samdininkas negalėjo pasiskųsti, kad alkanas nuo Grigo stalo atsikėlė, ar kad valgis buvo negardus, neskaniai pagamintas.

Ir savo ūkiui senas Grigas išlaidų nesigailėjo. Žiūrėjo, kad visokis padargas būtų tvarkoje, kad gyvulys, ypač arkliai, būtų įšerti, – kad nesarmata būtų pasikinkius iš kiemo išvažiuoti.

Ne, nešykštus buvo Grigas, tik taupus ir nemėgo, kad jam pakliuvęs skatikas iš rankų lengvai išslystų.

– Pinigas, brol, slidus, kaip ledas, ir tirpsta rankose irgi kaip ledas. Reikia mokėti jį sulaikyti, – mokino jis ir sūnų ir samdininkus, kai tekdavo jiems algas mokėti. – Neužmiršk, kad pinigas sutaupytas – tai draugas įsigytas, o blogai iš rankų paleistas Dievui skundžiasi. Už kiekvieną skatikėlį, netikusiai sunaudotą, turėsi Dievui atsakyti.

Kai, būdavo, kaimynai nusiskųsdavo skatiko stoka, Grigas mėgdavo juos papeikti.

– Neturi, kad nemoki taupyti. Pinigas nemėgsta to žmogaus rankų, kuris nemoka jo vertinti. Ir Dievas tam niekados nepadės, kas pinigo taupyti nemoka. Veltui išleistas pinigas – velniui džiaugsmas, dūšiai – žala.

Kada matydavo išgėrusį, neiškęsdavo, pamokslo neišdrožęs.

– Šiandien geri, o ryt verksi, kai Dievas tave už girtuokliavimą savo pirštu palies. Užmiršti, kad pragertas skatikas Dievui skundžiasi.

Kad jam pačiam pinigas iš rankų neišslystų ar pirštuose nesutirptų, nemėgo Grigas jo pas save kišeniuj laikyti. Kiek pinigo turėjo, nežinojo gerai, nes didesniuose skaičiuose nenusivokė. Kad ir skaitė iš pradžios, bet jau seniai jam visi skaičiai susipainiojo.

Kasų ir bankų žinoti nenorėjo, netikėjo, kad ten prasto žmogaus neapgaus, ir jo pinigas ten nepražus. Jis kišdavo savo pinigus į butelius, suvyniojęs popieriukus tūtelėmis.

Jau ne vieną ir ne du taip prikimštus turėjo. Laikė juos giliai žemėj pakastus svirne, po aruodo grindimis.

– Pelė stiklo nesugriauš, butely pinigas nesušlaps, nesupelės, o piktas žmogus nesusipras, kur ieškoti, – aiškino žmonai. – Net jei Dievas gaisru paliestų, giliai žemėje įkasti nesudegtų.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo – tuoj šaukia žmoną:

– Einam, boba, savo banko pažiūrėti.

Užsidarydavo abu svirne, senis išimdavo porą lentų iš aruodo grindinio ir įkasdavo žemėn naują butelį. Kai atsirado apyvartoje sidabrinių rublių, vėliau ir auksinių „čirvančių“, Grigas stengdavosi savo popieriukus iškeisti, net primokėdamas iš pradžių – „lažą“. Tada butelių vietoje atsirado skardinė nuo saldainių dėžutė, išprašyta krautuvėje.

– Tai jau kelintas skarbas, sene? – klausdavo žmoną, užkasdamas savo banką. – Nepamiršai ?

– Tai nepamiršau, tėve. Argi pamirši savo skatikėlį, kruvinu prakaitu uždirbtą?

– Tik žiūrėk, kad man liežuvį laikytai už dantų ir neplepėtai, ko nereikia ir kur nereikia.

Kai mirsiu, žinosi, kur surasti, ir sūnui pasakysi, kai surimtės.

– Ką tu čia, tėve, niekus pliauški! – piktinosi nusigandus žmona. – Gyvenk sveikas ir mus visus pergyvenk. Tik gal šventas mišeles ar nepravartu būtų užpirkti...

– Bus laikas, užpirksime ir mišeles...

Ir patenkinti grįždavo pirkion.

II

Grigas įėjo pirkion, atsiduso, nusivilko kailinius, pakabino ant kablio, vėl sunkiai atsiduso ir atsisėdo stalo gale.

Išsitraukęs iš užujuostės krepšį ir pypkę, ilgai, iš lėto kimšo taboką. Prisikimšęs pypkę, užrišęs krepšį ir užkimšęs jį už juostos, ilgai, vis dūsaudamas, skilė pintį. Užrūkęs ėmė papsėti, tirštus leisdamas dūmus ir nei žodžio nepratardamas.