– Pelė stiklo nesugriauš, butely pinigas nesušlaps, nesupelės, o piktas žmogus nesusipras, kur ieškoti, – aiškino žmonai. – Net jei Dievas gaisru paliestų, giliai žemėje įkasti nesudegtų.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo – tuoj šaukia žmoną:

– Einam, boba, savo banko pažiūrėti.

Užsidarydavo abu svirne, senis išimdavo porą lentų iš aruodo grindinio ir įkasdavo žemėn naują butelį. Kai atsirado apyvartoje sidabrinių rublių, vėliau ir auksinių „čirvančių“, Grigas stengdavosi savo popieriukus iškeisti, net primokėdamas iš pradžių – „lažą“. Tada butelių vietoje atsirado skardinė nuo saldainių dėžutė, išprašyta krautuvėje.

– Tai jau kelintas skarbas, sene? – klausdavo žmoną, užkasdamas savo banką. – Nepamiršai ?

– Tai nepamiršau, tėve. Argi pamirši savo skatikėlį, kruvinu prakaitu uždirbtą?

– Tik žiūrėk, kad man liežuvį laikytai už dantų ir neplepėtai, ko nereikia ir kur nereikia.

Kai mirsiu, žinosi, kur surasti, ir sūnui pasakysi, kai surimtės.

– Ką tu čia, tėve, niekus pliauški! – piktinosi nusigandus žmona. – Gyvenk sveikas ir mus visus pergyvenk. Tik gal šventas mišeles ar nepravartu būtų užpirkti...

– Bus laikas, užpirksime ir mišeles...

Ir patenkinti grįždavo pirkion.

II

Grigas įėjo pirkion, atsiduso, nusivilko kailinius, pakabino ant kablio, vėl sunkiai atsiduso ir atsisėdo stalo gale.

Išsitraukęs iš užujuostės krepšį ir pypkę, ilgai, iš lėto kimšo taboką. Prisikimšęs pypkę, užrišęs krepšį ir užkimšęs jį už juostos, ilgai, vis dūsaudamas, skilė pintį. Užrūkęs ėmė papsėti, tirštus leisdamas dūmus ir nei žodžio nepratardamas.