– Ryt anksti važiuosim, vos tik aušti pradės, – visai ramiai, lyg jokio prieštaravimo iš sūnaus pusės nebūtų buvę, tęsė Kukis. O iš ten su Kiesilium važiuosi pas Grigaičius piršliuosna, ot kas yra!.. Merga – nieko sau, turtinga, geros giminės ir mums visai tinka, kaip marti...

– Nevažiuosiu ir nevesiu! – užsispyrė sūnus, atsigręžęs nuo lango. Jo akys buvo pilnos ašarų. – Nors mane užmuškite, nevažiuosiu...

– Kam turiu savo vaiką užmušti, – nusišypsojo senis. – Ne tam auginau tave. Kad liepiu, tai važiuosi – su manim važiuosi...

– Nevažiuosiu, nevažiuosiu, tėveli, – kartoja atkakliai Jonas, nors ima justi, kad jo pasipriešinimo, užsispyrimo jėgos jau tirpsta. – Neleidi man vesti Verutės, aš nieko vesti nenoriu...

– Ei, nesipriešink man, niekus kalbėdamas, – suurzgė Kukis. – Ar mano diržo panorai paragauti? Nepažiūrėsiu, kad tu – jau suaugęs bernas.

– Versi, Amerikon pabėgsiu, – graso sūnus. – Kaip Dievą matai, pabėgsiu!..

– Su tėvu kalbi, snargliau! – supyko Kukis. – Ar užmiršai, ką Dievas vaikams paliepė? Tu taip Dievo valią tėvams nesipriešinti pildai?.. Kad aš daugiau iš tavo lūpų tokių kalbų nebegirdėtau!..

Jonas, jusdamas, kad nebegali sulaikyti ašarų, išsiskubino vienmarškinis iš pirkios.

– Dar padarys sau ką vaikelis, – susirūpino motina.

– Nepasidarys, – nuramino ją vyras, atsikeldamas. – Paverks ir nurims. Negi su juo pirmu ir paskutiniu tai atsitinka...

Ir priėjęs lovą atsigulė.

– Aš truputį primigsiu, žmona, o tu užrakink svirną ir raktus atnešk man.

Žmona į jį pasižiūrėjo, žvilgsniu klausdama, ką tai reiškia?

– Be šventadienių išeiginių rūbų ir be batų niekur nepabėgs, – paaiškino jai vyras.

Kukienė išsiskubino iš pirkios ne tiek svirną rakyti, kiek sūnų surasti, padėti jam nusiraminti.

Pasižiūrėjo į kitą pirkių galą – sūnus sėdėjo pas stalą, ant rankų apkniubęs, ir verkė.

Motina įėjo ir prisėdo šalia.

– Neverk, sūneli, neverk, vaikeli, – glosto jį motina. – Ne su tavim vienu tai atsitinka, su visais... Ir aš, jauna būdama, vieną mylėjau, o teko tekėti visai už kito... Paverkiau tekėdama ir nurimau... Jau visuomet taip būna, ir su tėvuliu tas pat buvo... Pamilsti savo sodžiaus bernelį, rodos – gyventi be jo nebegalėsi, o tenka tekėti už svetimo, nepažįstamo... Nuo amžių pradžios, vaikeli, taip buvo ir, matyti, visados taip bus. Dievulis panorėjo tokią tvarką nustatyti, ir mes turim visi Jo šventai valiai pasiduoti...

Sūnus nepakėlė galvos, neatsiliepė į motinos raminimą.

– Apsiprasi, vaikeli, kaip ir kiti apsipranta, nurimsi, – nesiliovė įkalbinėjus motina. – Merga juk nieko sau, graži, jauna, turtinga, kad tik norėtų už tavęs tekėti!.. Iš gero namo – bus gera šeimininkė.

– Nereikia man jos gražumų, tuščia jos su visais jos turtais, – piktai nusikeikė sūnus. Nevažiuosiu aš niekur, motule! Amerikon pabėgsiu...

– Ką dabar tu, vaikeli, kalbi? – nusigando motina, ar bent nudavė nusigandus. – Dievulio pabijotai tokias kalbas kalbėti! Kaip mus vienus senus paliksi? Negi tokie, kaip tu, ir dargi iš tokio ūkio, Amerikon eina?

– Kodel neleidžiate man Verutės vesti?

– Negi aš priešinuosi, sūneli? Nors ji tau visai ne pora, bet kad būtų mano valia, negi kliudytau? Bet, matai, tėvulis... O kaip tėvuliui priešinsies, jei pats Dievulis liepia vaikams tėvų klausyti?..

Ir vis glostė švelniai sūnų, pečius, plaukus, nesiliaudama įkalbinėjus. Sūnus juto, kad jo valia silpnėja, užsispyrimas nyksta...

– Nesipriešink, sūneli, nesipriešink, vaikeli. Tėvulis tau vien tik gero nori. Tu jaunas, nieko dar nenusimanai...

– Jonai, tu dar nepasirengęs? – įkišo per duris galvą Kuogio Kazys. – Aš jau ir arklį pasikinkiau.

– Aš nūnai nevažiuosiu miškan, – pakėlė Jonas galvą, nušluostydamas rankove dar nenudžiūvusias ašaras. – Tėvas neleidžia su arkliu.

– Nevažiuosi? – nustebo Kazys. – Vakar gi susitarėm. Tai ką aš vienas darysiu dabar? Nors su manim važiuok, be savo arklio...

– Važiuok, važiuok, sūneli, – paragino motina. – Prie darbo greičiau užsimirši, nusiraminsi...

VIII

Grįžęs iš miško Jonas nesurado tėvo namie – miestelin buvo išvažiavęs ir dar nesugrįžo.

Ko tėvas nuvažiavo miestelin, Jonas gerai nuvokė.

Neramu buvo Jonui, verkti norėjosi, nors vakarykščias pasiryžimas visai užgęso jo sieloje. Jautė, kad daugiau priešintis tėvams jau nebegalės.

Nenurimdamas namie, nuėjo pas Gugį pasipasakoti, pasiskųsti, pasitarti, ką turi daryti, pagalbos paprašyti...

Su ašaromis pasakojo Gugiui savo nelaimę. Gugis klausė, pypkutę rūkydamas...

– Patark, dėde, kas man daryti, kaip pasielgti turiu?..

– Ką daryti? – atsiliepė Gugis. – Negi tėvo valiai pasipriešinsi? Kitas pasipriešintų, bet tu – netokis esi bernas, kad galėtai ilgai priešintis, o tavo tėvas, vai, atkaklus, nesukalbamas!..

Išėmė pypkę iš dantų, nusispjovė, naujai prisikimšo ir ėmė skilti pintį.

– Bet neverk, – kalbėjo toliau, įdegdamas pypkę. – Tokiam suaugusiam bernui ir nedera ir negražu...

– Nejaugi man, dėde, nieku nepadėsi?

– Padėsiu, jei sugalvosiu ką, – pažadėjo Gugis, leisdamas dūmus. – Dar ryt užeisiu pasibarti su tėvu... Tik nemanau, kad pasieksiu ko – atkaklus tavo tėvas!.. Bet nenusimink perdaug, berneli, gal kažką sugalvosiu...

Gugis čia vėl nusispjovė.