Viskas buvo gerai apgalvota, bet senės širdis vis delto nesidžiaugė, nujausdama, kad nelengva bus sūneliui protingai tėvo valiai nusilenkti.

– Ar Jonukas jau žino? – paklausė vyrą.

– Sužinos, kai bus metas. Negi tartis turiu su vaiku?

– Nusimins vargšelis, – lyg pati sau prasitarė Kukienė.

Kukis užsigavo.

– Ko turi nusiminti? – piktu balsu atsikirto žmonai. – Negi baidyklę jam parinkau?

– Bet gi sakei, kad jis Žlabytės nori? – nedrąsiai pasiaiškino žmona.

– Suvaikysi dabar čia jo norus! Pienas iš panosės dar neišdžiūvo, tai ir pūsto tušti vėjai galvoje. Tėvas jam esu, Dievui už jį atsakyti turėsiu!.. Negi blogo jam noriu, kad mano valiai priešintųsi. Juk ir Viešpats Dievas liepia vaikams tėvų klausyti...

– Ar negeriau būtų pavasariui atidėjus, – atsiduso žmona. – Teapsiprastų vaikas.

– Ko čia lauksime? Iki Užgavėnių suspėsime – laikas nemažas. Kam turi vaikas merginai galvą sukti ir sau širdį gadinti? Apvesdinsim greičiau, ir greičiau viskas baigsis. Darbo dabar sodžiuje nėra, žmonės laisvi – pasilinksminsime gerai, ir pavasario darbams nauja darbininkė bus – tau palengvės... Anądien, vasarą dar, sako man Gugis: netaip viskas bus, kaip tu nori, bet kaip aš sakau... Pamatysime dabar, kas viršų turės – aš, ar Gugis.

VII

Kukis nemėgo atidėlioti savo sumanymų.

Pirmadienį rytą visa šeima anksti atsikėlė, nusiprausė, papoteriavo atsiklaupę – pas Kukį visi, ir savieji ir samdiniai, visuomet poteriavo atsiklaupę – tėvas su sūnum nuėjo gyvulių šerti, motina triūsė aplink pečių, pusryčius gamino.

Kukis šiais metais, kaip ir visados, buvo nusisamdęs berną, mergą ir piemenį, bet draugė dar nebuvo surinkta – samdiniai dar gyveno pas tėvus, viešnagėjo...

Kai, gyvulius pašėrę, pagirdę, abu vyru grįžo pirkion, Jonukas atsinešė su savim tubelinius pavalkus, kuriais arklį kinkė tik arti, akėti, ar žiemą miškan važiuoti.

– Tėvuli, sutaisytai man pavalkus, – kreipėsi Jonas į tėvą...

– Atidėk pavalkus, – pasiskubino tėvas. – Miškan nūnai nevažiuosi – teatsilsi porą dienų arklys...

Kukienė sustingo visa, supratusi, kad senis dabar pareikš sūnui savo valią. Nors neabejojo, kad Jonukas nepasipriešins, bet vis gi širdis nerimo.

– Suspės atsilsėti, kai baigsis miško darbas, – pastebėjo, nieko dar nenujausdamas, sūnus. – Dar savaitė kita, ir baigsis uždarbiai.

– Užteks jau mums tų uždarbių, – pamojo senis ranka. – Nori, eik vienas su kirviu, o arklys pasiliks namie.

Kukienė, pasižvelgus į vyrą, iš veido pamatė, kad ir jam nelengva sūnui pasisakyti.

– Mes jau susitarę esame su Kuogio Kaziu, – spyrėsi sūnus. – Kaip dabar jis vienas važiuos? Nebūtau pažadėjęs, kitą bičiulį būtų sau susiradęs.

– Kad pasakiau, reikia tėvo klausyti nesiginčinus, – šuktelėjo Kukis. – O su kuo susitarei, manęs neatsiklausęs, man nerūpi.

Sūnus nutilo. Paėmęs pavalkus išnešė juos iš pirkios.

– Tai jau galutiniai nusistatęs esi? – pasiklausė vyrą Kukienė, sūnui iš pirkios išėjus. – Gal visgi geriau būtų iki pavasario atidėjus?..

– Tu manęs nemokyk, ką turiu daryti, – užsipuolė Kukis. – Mano čia valia, ne tavo!..

Senė tik atsiduso, nedrįsdama atkalbinėti.

Kai sūnus sugrįžo pirkion, Kukis ėmė piktai žvairuoti čia į jį, čia į žmoną – pyko, nesurasdamas, kokiu būdu pradėjus su sūnum kalbėtis...

Kukienė ištraukė puodus iš pečiaus, paruošė stalą...

– Tai gal eisime pusryčiauti, – pasiūlė, sudėdama šaukštus ant stalo.

– Tai papusryčiausim, kad siūlai, – atlyžo senis, patenkintas, kad nemalonų pasikalbėjimą dar valandėlei galima atidėti.

Susėdo ir valgė tylėdami. Iš senių veidų ir laikysenos pajuto dabar ir sūnus, kad tėvai pasirengę su juo kalbėtis.

– Matyti, jau susiuostę del Verutės, – pagalvojo Jonas, ir širdį kaip replėm suspaudė jam nerimas.

Juo ilgiau tęsėsi tyla, juo sunkiau jautėsi visi trys, lyg kažkokis nelaimės nujautimas slėgė jų sielas. Nerimo motina, nerimo tėvas, nerimo ir sūnus.

– Sakyk jau, kad sakyti turi! – neiškentė pagaliau senė ir padėjo šaukštą. – Kam jau čia ilgiau kamuotis?

– Kad pavalgei, kaktą pirma peržegnok, – subarė ją vyras: – o paskui jau mokysi mane, kaip turiu su savu vaiku elgtis.

Jonas irgi liovėsi valgęs, išbalo veidu ir padėjo šaukštą.

Kukis dabar staiga pasijuto visai ramus, anksčiau jį slegiantis akmuo ėmė ir nusirito nuo krūtinės. Sėdėjo ir ramiai sau kramtė lašinius su duona. Baigęs valgyti persižegnojo ir atsilošė į sieną.

Sūnus ir motina sėdėjo, lyg prirakinti, ir laukė.

– Ot kodel sakiau, kad arklys turi atsilsėti, – pradėjo pagaliau Kukis. – Ryt anksti rytą važiuosime pas Kiesilių. Žiemą per balas visai netoli.

– Ko mes pas jį turim važiuoti ? – paklausė sūnus, žinodamas, kad Kiesilius suaugusių dukterų neturi, ir todel iš čia jo Verutei pavojus negresia. – Negi giminės esame, kad važiuotume svečiuotis?

– Ko turim važiuoti – tai jau mano reikalas, ne tavo, – šiurkščiai atrėžė tėvas. – Vaikas dar esi ir turi tėvo klausyti nesiklausdamas. Ir Viešpats Dievas liepia klausyti, o nesiteirauti pas tėvą, ką jis sumanęs.

Sūnus atsikėlė iš užustalės.

– Aš nevažiuosiu, – atkirto, kaip peiliu atrėžė.

– Kaip tai nevažiuosi? – pasipiktino tėvas. – Kad pasakiau, ir važiuosi.

– Negalima, vaikeli, tėvui priešintis. Tėvo valia – Dievo valia, negi iš jos išsilauši ? – parėmė Kukį žmona.

Sūnus nusigręžė į langą ir tylėjo.

– Ryt anksti važiuosim, vos tik aušti pradės, – visai ramiai, lyg jokio prieštaravimo iš sūnaus pusės nebūtų buvę, tęsė Kukis. O iš ten su Kiesilium važiuosi pas Grigaičius piršliuosna, ot kas yra!.. Merga – nieko sau, turtinga, geros giminės ir mums visai tinka, kaip marti...

– Nevažiuosiu ir nevesiu! – užsispyrė sūnus, atsigręžęs nuo lango. Jo akys buvo pilnos ašarų. – Nors mane užmuškite, nevažiuosiu...

– Kam turiu savo vaiką užmušti, – nusišypsojo senis. – Ne tam auginau tave. Kad liepiu, tai važiuosi – su manim važiuosi...

– Nevažiuosiu, nevažiuosiu, tėveli, – kartoja atkakliai Jonas, nors ima justi, kad jo pasipriešinimo, užsispyrimo jėgos jau tirpsta. – Neleidi man vesti Verutės, aš nieko vesti nenoriu...

– Ei, nesipriešink man, niekus kalbėdamas, – suurzgė Kukis. – Ar mano diržo panorai paragauti? Nepažiūrėsiu, kad tu – jau suaugęs bernas.

– Versi, Amerikon pabėgsiu, – graso sūnus. – Kaip Dievą matai, pabėgsiu!..

– Su tėvu kalbi, snargliau! – supyko Kukis. – Ar užmiršai, ką Dievas vaikams paliepė? Tu taip Dievo valią tėvams nesipriešinti pildai?.. Kad aš daugiau iš tavo lūpų tokių kalbų nebegirdėtau!..

Jonas, jusdamas, kad nebegali sulaikyti ašarų, išsiskubino vienmarškinis iš pirkios.

– Dar padarys sau ką vaikelis, – susirūpino motina.

– Nepasidarys, – nuramino ją vyras, atsikeldamas. – Paverks ir nurims. Negi su juo pirmu ir paskutiniu tai atsitinka...

Ir priėjęs lovą atsigulė.

– Aš truputį primigsiu, žmona, o tu užrakink svirną ir raktus atnešk man.

Žmona į jį pasižiūrėjo, žvilgsniu klausdama, ką tai reiškia?

– Be šventadienių išeiginių rūbų ir be batų niekur nepabėgs, – paaiškino jai vyras.

Kukienė išsiskubino iš pirkios ne tiek svirną rakyti, kiek sūnų surasti, padėti jam nusiraminti.

Pasižiūrėjo į kitą pirkių galą – sūnus sėdėjo pas stalą, ant rankų apkniubęs, ir verkė.

Motina įėjo ir prisėdo šalia.

– Neverk, sūneli, neverk, vaikeli, – glosto jį motina. – Ne su tavim vienu tai atsitinka, su visais... Ir aš, jauna būdama, vieną mylėjau, o teko tekėti visai už kito... Paverkiau tekėdama ir nurimau... Jau visuomet taip būna, ir su tėvuliu tas pat buvo... Pamilsti savo sodžiaus bernelį, rodos – gyventi be jo nebegalėsi, o tenka tekėti už svetimo, nepažįstamo... Nuo amžių pradžios, vaikeli, taip buvo ir, matyti, visados taip bus. Dievulis panorėjo tokią tvarką nustatyti, ir mes turim visi Jo šventai valiai pasiduoti...

Sūnus nepakėlė galvos, neatsiliepė į motinos raminimą.

– Apsiprasi, vaikeli, kaip ir kiti apsipranta, nurimsi, – nesiliovė įkalbinėjus motina. – Merga juk nieko sau, graži, jauna, turtinga, kad tik norėtų už tavęs tekėti!.. Iš gero namo – bus gera šeimininkė.

– Nereikia man jos gražumų, tuščia jos su visais jos turtais, – piktai nusikeikė sūnus. Nevažiuosiu aš niekur, motule! Amerikon pabėgsiu...

– Ką dabar tu, vaikeli, kalbi? – nusigando motina, ar bent nudavė nusigandus. – Dievulio pabijotai tokias kalbas kalbėti! Kaip mus vienus senus paliksi? Negi tokie, kaip tu, ir dargi iš tokio ūkio, Amerikon eina?

– Kodel neleidžiate man Verutės vesti?

– Negi aš priešinuosi, sūneli? Nors ji tau visai ne pora, bet kad būtų mano valia, negi kliudytau? Bet, matai, tėvulis... O kaip tėvuliui priešinsies, jei pats Dievulis liepia vaikams tėvų klausyti?..

Ir vis glostė švelniai sūnų, pečius, plaukus, nesiliaudama įkalbinėjus. Sūnus juto, kad jo valia silpnėja, užsispyrimas nyksta...

– Nesipriešink, sūneli, nesipriešink, vaikeli. Tėvulis tau vien tik gero nori. Tu jaunas, nieko dar nenusimanai...

– Jonai, tu dar nepasirengęs? – įkišo per duris galvą Kuogio Kazys. – Aš jau ir arklį pasikinkiau.

– Aš nūnai nevažiuosiu miškan, – pakėlė Jonas galvą, nušluostydamas rankove dar nenudžiūvusias ašaras. – Tėvas neleidžia su arkliu.

– Nevažiuosi? – nustebo Kazys. – Vakar gi susitarėm. Tai ką aš vienas darysiu dabar? Nors su manim važiuok, be savo arklio...

– Važiuok, važiuok, sūneli, – paragino motina. – Prie darbo greičiau užsimirši, nusiraminsi...

VIII

Grįžęs iš miško Jonas nesurado tėvo namie – miestelin buvo išvažiavęs ir dar nesugrįžo.

Ko tėvas nuvažiavo miestelin, Jonas gerai nuvokė.

Neramu buvo Jonui, verkti norėjosi, nors vakarykščias pasiryžimas visai užgęso jo sieloje. Jautė, kad daugiau priešintis tėvams jau nebegalės.

Nenurimdamas namie, nuėjo pas Gugį pasipasakoti, pasiskųsti, pasitarti, ką turi daryti, pagalbos paprašyti...

Su ašaromis pasakojo Gugiui savo nelaimę. Gugis klausė, pypkutę rūkydamas...

– Patark, dėde, kas man daryti, kaip pasielgti turiu?..

– Ką daryti? – atsiliepė Gugis. – Negi tėvo valiai pasipriešinsi? Kitas pasipriešintų, bet tu – netokis esi bernas, kad galėtai ilgai priešintis, o tavo tėvas, vai, atkaklus, nesukalbamas!..

Išėmė pypkę iš dantų, nusispjovė, naujai prisikimšo ir ėmė skilti pintį.

– Bet neverk, – kalbėjo toliau, įdegdamas pypkę. – Tokiam suaugusiam bernui ir nedera ir negražu...

– Nejaugi man, dėde, nieku nepadėsi?

– Padėsiu, jei sugalvosiu ką, – pažadėjo Gugis, leisdamas dūmus. – Dar ryt užeisiu pasibarti su tėvu... Tik nemanau, kad pasieksiu ko – atkaklus tavo tėvas!.. Bet nenusimink perdaug, berneli, gal kažką sugalvosiu...

Gugis čia vėl nusispjovė.

– Vėl gi juntu, kad viskas turi pasibaigti tavo laimei... Nežinau kaip, bet juntu, lyg man dabar kažkas kušta ausin... O jau aš, berneli, žinau, daug kartų esu patyręs, kad jau visuomet taip atsitinka, kaip aš nujaučiu. Jau mane Dievulis taip apdovanojo, kad aš daugel nujaučiu, ko net nesuprantu, kaip gali tai atsitikti...

Ir tikėjo ir netikėjo Jonas skerdžiaus žodžiais. Bet vis delto grįžo namo ramesnis...

Ant rytojau tėvas prikėlė visus anksčiau, negu visuomet.

Pašėrė gyvulius, pagirdė, papusryčiavo...

– Na, metas rengtis, – atsikeldamas nuo stalo paliepė sūnui Kukis. – Aš eisiu važį parengsiu, pakinkysiu, o tu, vaikeli, apsitaisyk gerai – pas mergą važiuosite...

Jonas vis laukė Gugio. Neatėjo senis su tėvu bartis, kaip kad žadėjo!

Su ašaromis pabrinkusiom akimi, su širdies skaudėsiu rengėsi dabar Jonas šventadieniškai, nei nemėgindamas tėvui prieštarauti. Užsidėjo baltą guminę apykaklę, pasirišo raudonu, seniau už du auksinu nupirktu kaklarišiu, kurio jam pavydėdavo viso kaimo bernai, apsiavė batais su gražiai garankštuotais aulais...

Pirkion, vežimą parengęs, atėjo tėvas.

– Tai ir verksi čia man, kaip mažas vaikas! – sugėdino tėvas, pažvelgęs į užsiašarojusį sūnų. – Gražu, nieko sau...

– Ko kimbi vaikelį? – užtarė Joną motina. – Pats žinai, su kokiu džiaugsmu važiuoja.

Tėvas su priekaištu pasižiūrėjo į sūnų, palingavo galva ir atsisėdo rengtis...

Kol tėvas rengėsi, sėdėjo bernas, lyg žemę pardavęs, šluostė ašaras ir vis dairėsi, ar neateina Gugis.

– Na, tai važiuosime dabar, – atsistojo tėvas, baigęs auti batus. – Motin, palaimink sūnų Dievo vardu.

Motina priėjo, apkabino sūnų ir ėmė karštai bučiuoti, priglausdama jo galvą prie krūtinės.

– Ką čia glamonėsies, kaip su mažu vaiku,– nepatenkintas subarė Kukis žmoną. – Šventu kryžiumi, Dievo vardu palaimink sūnų!

Kukienė peržegnojo sūnų vieną, kitą kartą ir pati pravirko.

– Ko pražliumbai? – pasipiktino vyras. – Negi mirti važiuoja? Geriau atnešk bonkas, kurias vakar parvežiau. Alų jau pastačiau vežiman...

Kukis įsikimšo vieną bonką vienan kelnių kišeniun, kitą – kitan.

– Na, rodosi, kad jau viskas, – apsidairė dar... – Nieko nepamiršau. Eisime dabar ir važiuosim.

Juos prieangin išlydėjo Kukienė. Pas duris stovėjo pakinkytas važis. Smarkiai snigo. Didelės tirštos snaigės krito, kaip baltos peteliškės, ir lipdė akis. Kukis pamirkčiojo, paėmė rankon vadeles ir pirmas atsisėdo važin; sūnus užėjo iš kitos pusės ir atsisėdo iš kairės – pavežėti turėjo tėvas.

– Tik nepaklyskite, nepatekite, kur šaltiniai, – įspėjo Kukienė. – Kelias, matyti, visai užsnigtas, ir tamsu.

– E, nesirūpink, sene, nepaklysim – vietos žinomos. Na, bėrasis! – paragino Kukis arklį.

Važiavo kurį laiką tylėdami.

– Visai gi kelias užpustytas, – lyg pats į save prabilo senis.

Sūnus neatsiliepė – sėdėjo susikuprinęs ir rijo patylomis ašaras, stengdamasis, kad tėvas nepastebėtų.

– Tai ką, spėjai vėl pasiskųsti Gugiui? – užkalbino sūnų.

– Nei aš jo mačiau, nei su juo kalbėjau, – sumelavo sūnus.

– Tai iš kur jis galėjo sužinoti ? Ot, ir netikėk tu man, kad raganius. Sutikau vakar namo grįždamas. – Tai piršliuotinius gėrimus veži? – paklausė. – Veltui. Nevažiuok, kur rengiesi važiuoti – be nemalonumų nieko, sako, nelaimėsi... Na, pamatysim, pažiūrėsim...

Už sodžiaus tuoj pasuke į balas. Nors jau gerokai turėjo brėkšti, bet buvo tamsu, nors akin durk – snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti.

Kukis sulaikė arklį.

– Ak, kad jus kur Dievai! – piktai nusikeikė Kukis. – Visai užpustė kelią. Kad nepaklystūme...

– Gal geriau būtų namo grįžus; palauktume, kol išauš, – pasiūlė sūnus.