Kukienė peržegnojo sūnų vieną, kitą kartą ir pati pravirko.

– Ko pražliumbai? – pasipiktino vyras. – Negi mirti važiuoja? Geriau atnešk bonkas, kurias vakar parvežiau. Alų jau pastačiau vežiman...

Kukis įsikimšo vieną bonką vienan kelnių kišeniun, kitą – kitan.

– Na, rodosi, kad jau viskas, – apsidairė dar... – Nieko nepamiršau. Eisime dabar ir važiuosim.

Juos prieangin išlydėjo Kukienė. Pas duris stovėjo pakinkytas važis. Smarkiai snigo. Didelės tirštos snaigės krito, kaip baltos peteliškės, ir lipdė akis. Kukis pamirkčiojo, paėmė rankon vadeles ir pirmas atsisėdo važin; sūnus užėjo iš kitos pusės ir atsisėdo iš kairės – pavežėti turėjo tėvas.

– Tik nepaklyskite, nepatekite, kur šaltiniai, – įspėjo Kukienė. – Kelias, matyti, visai užsnigtas, ir tamsu.

– E, nesirūpink, sene, nepaklysim – vietos žinomos. Na, bėrasis! – paragino Kukis arklį.

Važiavo kurį laiką tylėdami.

– Visai gi kelias užpustytas, – lyg pats į save prabilo senis.

Sūnus neatsiliepė – sėdėjo susikuprinęs ir rijo patylomis ašaras, stengdamasis, kad tėvas nepastebėtų.

– Tai ką, spėjai vėl pasiskųsti Gugiui? – užkalbino sūnų.

– Nei aš jo mačiau, nei su juo kalbėjau, – sumelavo sūnus.

– Tai iš kur jis galėjo sužinoti ? Ot, ir netikėk tu man, kad raganius. Sutikau vakar namo grįždamas. – Tai piršliuotinius gėrimus veži? – paklausė. – Veltui. Nevažiuok, kur rengiesi važiuoti – be nemalonumų nieko, sako, nelaimėsi... Na, pamatysim, pažiūrėsim...

Už sodžiaus tuoj pasuke į balas. Nors jau gerokai turėjo brėkšti, bet buvo tamsu, nors akin durk – snigo taip tirštai, jog vos už kelių žingsnių buvo matyti.

Kukis sulaikė arklį.

– Ak, kad jus kur Dievai! – piktai nusikeikė Kukis. – Visai užpustė kelią. Kad nepaklystūme...

– Gal geriau būtų namo grįžus; palauktume, kol išauš, – pasiūlė sūnus.