Gugis atydžiai į Kukį pasižiūrėjo, nusijuokė, nusišypsojo ir tuojau surimtėjo. Veidas jo pasikeitė, lyg kitas žmogus pasidarė.

– Žmonės sako, kad esi dievotas vyras, ir patsai manai, kad dievobaimingas esi, o tavo dievobaimingumas štai kokis: į pasveikinimą Dievo vardu atsakai velnią minėdamas, – iš lėto, rimtu, lyg susirūpinusiu balsu barė dabar Gugis Kukį. – Ar tai gražu, ar tai dera geram žmogui?..

– Tokį raganių negi Dievo vardu sveikinsiu? – kiek sumišęs, bet vis dar piktas atsikirto Kukis. – Tavo tai darbas, kad vos neprigėrėm...

– Ne mano, bet tavo, kad Dievo valiai nori priešintis, – su tokiu pat rimtu veidu subarė vėl Kukį.

– Atsirado čia man šventos Dvasios įkvėptas pranašas! – piktai nusišypsojo įtužęs Kukis. – Negi tavo lūpom Dievas skelbs savo valią? Ne Dievo valią man reiški, bet velnio išmislu grasini, tik nieko iš tavo kalbų nebus. Nebijau aš tavo grasinimų, velnio sėkla.

– Nagi ko dabar taip keikiesi? – subarė Kukį jau ir žmona. – Plūsti žmogų ir pats nežinai už ką. – Ji dar nebuvo mačiusi tiek įtužusio savo vyro.

– Tesiplūsta, aš pripratęs, – užsimovė Gugis kepurę. – O tu, – kreipėsi jis į Kukį: – nori – tikėk, nori – netikėk. Maža tau yra Dievo pirštą pamatyti, nori Jo rykštės dar susilaukti – ir susilauksi. Ei, Kuki, negundyk Dievo – Jis tau nelygus. Juk ne dešimtį sūnų turi, o tik vieną..

Ir išeidamas trinktelėjo durimis, su nieku neatsisveikinęs...

Pramuštagalvis

I

Nuobodus buvo skerdžiui vėlyvas miglotas ruduo. Dienos trumpos, tamsios, vakarai ilgi, darbo jokio nėra, valgyti nėra ko ir dėtis nėra kur, nors imk ir pasikark.

Pirkaitė šalta, kuri jau diena nekūrenta. Nemėgsta skerdžius kūrenti – ne vyriškas tai darbas. Jei bent būtų kas iškepti, pagaminti valgio, dar šiaip taip būtų galima ir pečius pakurti. Bet dabar – tai tuščias darbas.

Pinigus, kuriuos gavo iš kaimo už gyvulių ganymą – skerdžiavimą vasaros metu, seniai jau pragėrė, nei skatiko nebeliko.

Visa kita – dešras, kumpius – jų buvo ne perdaugiausia – jau spėjo suvalgyti, o ko nesuvalgė, kitiems išdalino – senis nebuvo pratęs rytdiena rūpintis.

Javus, kokius tik buvo iš sodžiaus gavęs, žydui pardavė, pinigai teko atgal žydui už degtinę.

Ateis žiema – ne bėda, kad nieko nėra. Atsiras darbo, bus, kas pavalgydins ir pagirdys.

Bet dabar sunkios skerdžiui dienos! Gyvuliai dar želmenyse, nei jų reikia šerti, nei girdyti, nei ganyti – vaikai vieni prižiūri.

Javų kulti dar niekas nepradėjo. Kuris gi kūlimas dabartiniu metu, kai drėgnoje javai atsileidę – pupsėk nepupsėk spragilu, vistiek pusė grūdų pasiliks varpose.

Kulti, gyvulius šerti, girdyti – kitokio darbo žiemą nebūna sodžiuje, jokio kito jis ir nemoka.

Dabar ir patys ūkininkai be darbo slankioja patvoriais, vietos sau nesurasdami. Visi lauko darbai seniai jau baigti, miškan nenuvažiuosi, nes žemė tiek atlyta, jog arklys tuščio vežimo nepaveža, o kas jau kalbėti apie sunkiai medžio prikrautą!

Eitų su vyrais kortoti, bet tie patys neturi kur prisiglausti, visur moterys iš namų juos varo. Ūkininkų pirkiose visur dabar linus šukuoja, pakulas krečia, kuodelius ruošia...

Visur dulkės, visur pakulos limpa – nei pirkion įeisi, nei įėjus kur prisiglausi, atsisėsi...

Ir moterys dar gi piktos, kaip įerzintos širšos: mat, joms vis kliudai. Savus vyrus iš pirkios varo, kur jau čia jos tau svetimą pakęs!..

Štai tau malonumai, štai tau ir gyvenimas! Kam ponas Dievulis šitą prakeiktą rudenį sutvėrė!..

Taip galvojo senas Kukis, ant šalto pečiaus gulėdamas, kailiniais įsiklostęs.

Jau visai sutemo, pirkaitėj tamsu, kaip nakčia. Miegoti nesinori ir gulėti nesinori – šonus skauda nuo ištisomis dienomis drunėjimo, visas kaip sumuštas. Bet keltis ir įžibinti ugnį irgi nesinori.

Ir kokis malonumas – įžibinsi ugnį ar ne, vistiek nėra kas daryti.

O skalų ant pečiaus nedaug, vos keletas.

Bent kad nors kas užeitų pakortoti ar taip sau papletkauti!.. Tik kas čia užeis? Kas panorės patamsėję purvyną klampyti, kada net prie dienos šviesos sunku buvo gatve išbristi.

Ak, kad nors greičiau šis prakeiktas nuobodus metas pasibaigtų!..

Seniui pasivaideno, kad kiemo varteliai kabalkstelėjo. Iškišo galvą iš po kailinių ir klausosi – nejaugi kažkas ateina?

Prisiklausė – tikrai kažkas klampo per kiemą.

Nudžiugo senis, nušoko nuo pečiaus, lyg jaunas.

Langan kažkas pabarškino pirštu.

– Dėde, ar namie esi? – išgirdo Kukis.

– Namie, namie, vaikei, – pasiskubino senis atsiliepti. – Užeik, aš tuo ugnelę įžibinsiu.

Ėmė patamsėję grabalioti degtukų.

– Kur juos velnias nukimšo, kad surasti negaliu, – nusikeikė senis.

Pagaliau įėjo Lukošiūnas Petras, dvidešimt penkerių šešerių metų bernas, augalotas, stiprus, kaip ąžuolas plačiašakis. Visi jo bijojo, kaip ugnies – ir jauni ir seni, nei buvo priekabingas ir nepraustaburnis – nepagerbs tau nei žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi, nei kas atsakyti, nei kur akys padėti.

Jis buvo vienaturis sūnus senos Lukošiūnienės, našlės, gyvenančios kitam sodžiaus gale.