Ir moterys dar gi piktos, kaip įerzintos širšos: mat, joms vis kliudai. Savus vyrus iš pirkios varo, kur jau čia jos tau svetimą pakęs!..

Štai tau malonumai, štai tau ir gyvenimas! Kam ponas Dievulis šitą prakeiktą rudenį sutvėrė!..

Taip galvojo senas Kukis, ant šalto pečiaus gulėdamas, kailiniais įsiklostęs.

Jau visai sutemo, pirkaitėj tamsu, kaip nakčia. Miegoti nesinori ir gulėti nesinori – šonus skauda nuo ištisomis dienomis drunėjimo, visas kaip sumuštas. Bet keltis ir įžibinti ugnį irgi nesinori.

Ir kokis malonumas – įžibinsi ugnį ar ne, vistiek nėra kas daryti.

O skalų ant pečiaus nedaug, vos keletas.

Bent kad nors kas užeitų pakortoti ar taip sau papletkauti!.. Tik kas čia užeis? Kas panorės patamsėję purvyną klampyti, kada net prie dienos šviesos sunku buvo gatve išbristi.

Ak, kad nors greičiau šis prakeiktas nuobodus metas pasibaigtų!..

Seniui pasivaideno, kad kiemo varteliai kabalkstelėjo. Iškišo galvą iš po kailinių ir klausosi – nejaugi kažkas ateina?

Prisiklausė – tikrai kažkas klampo per kiemą.

Nudžiugo senis, nušoko nuo pečiaus, lyg jaunas.

Langan kažkas pabarškino pirštu.

– Dėde, ar namie esi? – išgirdo Kukis.

– Namie, namie, vaikei, – pasiskubino senis atsiliepti. – Užeik, aš tuo ugnelę įžibinsiu.

Ėmė patamsėję grabalioti degtukų.

– Kur juos velnias nukimšo, kad surasti negaliu, – nusikeikė senis.

Pagaliau įėjo Lukošiūnas Petras, dvidešimt penkerių šešerių metų bernas, augalotas, stiprus, kaip ąžuolas plačiašakis. Visi jo bijojo, kaip ugnies – ir jauni ir seni, nei buvo priekabingas ir nepraustaburnis – nepagerbs tau nei žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi, nei kas atsakyti, nei kur akys padėti.

Jis buvo vienaturis sūnus senos Lukošiūnienės, našlės, gyvenančios kitam sodžiaus gale.

– Ko, ko, bet tavęs, berneli, tai jau visai nelaukiau, – kalbėjo senis, žibindamas skalą.

– Nedega, keltava.

Bernas, vidury pirkios atsistojęs, apsidairė aplinkui ir nusiėmė kepurę.

– Garbė Jėzui Kristui! – pasisveikino.

– Per amžių amžius!.. Prisėsk, berneli, svečias būsi.

Įžibinęs ugnį, skalą įkišo žibintin. Kieme ėmė šniokšti užėjusi smarkaus lietaus juosta.

– Kokia tavo laimė, berneli! Kai tik atėjai, ir lietus ėmė pilti, kaip iš kibiro. Girdi, kaip šniokščia.

Pernas atsisėdo ant suolelio priešais stalo.

– Šalta pas tave, dėde, ir drėgna. Matyti, pečiaus šiandien nekūrenai.

– Nekūrenau, vaikeli, nekūrenau. Kas iš to kūrenimo, kad nėra kas virti.

– E, dėde! Matau, gyventi tau nelengva senatvėje. Skursti vienas.

– E, vaikei! Tai tik rudenį. Visi skursta, kai saulės nėra, net medeliai girioje. Skurstu ir aš; bet tai niekis – ne pirmas ruduo ir, duos Dievulis, dar nepaskutinis.

– Laimingas tu, dėde, – tau visados linksma. O man nuobodu ir sunku – lyg katės širdį graužia. Vietos sau nerandu, dėde! Patark, kas daryti, kad iš proto neišsikraustytau...

– Va, va, vaikei! Kalbi, kaip tavo tėvas kalbėjo, jaunas bebūdamas. Jėgų daug turi ir nežinai, kur jos dėti, kai darbo nėra. Seniau tokie eidavo po tiltais gulėti, o dar seniau, sako, vykdavo kažkur svetur plėšikauti...

– Et, niekus, dėde, railini! Aš atėjau rimtai su tavim pakalbėti, pasitarti, o tu tik juokauji iš manęs.

– Aš ir nemanau, vaikei, juokauti. Pats jaunas buvau ir žinau, kaip sunku, kada širdis nepatenkinta. Tu ją labai myli? – mirktelėjo viena akimi skerdžius: – prisipažink.

– Iš kur tu žinai, kad aš myliu? – nusistebėjo bernas. – Gal tiesą žmonės kalba, kad tu, dėde, esi raganius?..

Senis patenkintas nusišypsojo.

– Raganius ne raganius, bet kad tau Žlabio Verutė patinka – tai nesunku atspėti.

– Tfu! – nusispjovė bernas. – Nenorėjau tikėti, kad esi raganius, bet dabar matau, kad tiesa. Kokiu būdu būtai kitaip sužinojęs, jei aš jokiai gyvai dvasiai nesu apie tai nei vienu žodžiu prasitaręs!

– Tavo širdis, berneli, man pasakė. Kai tik įėjai – ėmė ir pasakė, o širdies balsą aš visuomet suprantu. Štai ir dabar ji, nabagėlė, skundžiasi, kad Verutė ne tave myli, tik Kukio Joną.

– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios šventos! – persižegnojo bernas. – Jei jau tu, dėde, visa žinai, padėk man, patark, kas daryti.

– Sunku tau, vaikeli, kas patarti, taip, iš greitųjų...

Ir senis pasikasė pakaušį.

– Aš, dėde, nežinau pats, ar man pasikarti, ar man pasigerti. Tik taip ilgiau gyventi nebegaliu.

– Kam, vaikei, kartis, jei galima pasigerti. Tik štai bėda, kad nėra iš ko pasigerti – pinigų neturiu, o be pinigų man žydai neduoda.

– O aš, dėde, štai gavau.

Ištraukė iš kelinių kišeniaus degtinės butelį ir pastatė ant stalo.

– Ir užkąsti atsinešiau, – kalbėjo toliau bernas, iškraustydamas kitus kišenius: – pavogiau iš motutės sūrio ir dešrų. Tik duonos nepasiėmiau – užmiršau. Gal turi, dėde..

– Duonos tai dar rasis vienas kitas graužlys, – nuramino skerdžius, imdamas skalą iš žibinčio. – Tu pasėdėk truputį patamsėje, berneli, aš tuo surasiu.

Po trumpos valandėlės grįžo, nešinąs duonos lustu ir mažu stikleliu.

Įkišo skalą žibintin, duoną ir stiklelį padėjo ant stalo, meiliai paglostė butelį degtinės. Atkišęs kamštį pauostė.

– Geras tu, vaikeli! Gaila tik, kad tavęs žmonės nemėgsta, ir likimas tau nepalankus.

– Ima žmones velniai, mažai jie man rūpi, – pamojo bernas ranka. – Tik kad man niekur ir niekas nesiseka, tai tu tiesą pasakei, dėde. Ir kodel nesiseka, pats nežinau. Rodos, ir stiprus, ir sveikas, ir dirbu gerai, netinginiaudamas, ir ūkį tėvas gerą paliko, o nesiseka – ir gana!..