– Ko, ko, bet tavęs, berneli, tai jau visai nelaukiau, – kalbėjo senis, žibindamas skalą.
– Nedega, keltava.
Bernas, vidury pirkios atsistojęs, apsidairė aplinkui ir nusiėmė kepurę.
– Garbė Jėzui Kristui! – pasisveikino.
– Per amžių amžius!.. Prisėsk, berneli, svečias būsi.
Įžibinęs ugnį, skalą įkišo žibintin. Kieme ėmė šniokšti užėjusi smarkaus lietaus juosta.
– Kokia tavo laimė, berneli! Kai tik atėjai, ir lietus ėmė pilti, kaip iš kibiro. Girdi, kaip šniokščia.
Pernas atsisėdo ant suolelio priešais stalo.
– Šalta pas tave, dėde, ir drėgna. Matyti, pečiaus šiandien nekūrenai.
– Nekūrenau, vaikeli, nekūrenau. Kas iš to kūrenimo, kad nėra kas virti.
– E, dėde! Matau, gyventi tau nelengva senatvėje. Skursti vienas.
– E, vaikei! Tai tik rudenį. Visi skursta, kai saulės nėra, net medeliai girioje. Skurstu ir aš; bet tai niekis – ne pirmas ruduo ir, duos Dievulis, dar nepaskutinis.
– Laimingas tu, dėde, – tau visados linksma. O man nuobodu ir sunku – lyg katės širdį graužia. Vietos sau nerandu, dėde! Patark, kas daryti, kad iš proto neišsikraustytau...
– Va, va, vaikei! Kalbi, kaip tavo tėvas kalbėjo, jaunas bebūdamas. Jėgų daug turi ir nežinai, kur jos dėti, kai darbo nėra. Seniau tokie eidavo po tiltais gulėti, o dar seniau, sako, vykdavo kažkur svetur plėšikauti...
– Et, niekus, dėde, railini! Aš atėjau rimtai su tavim pakalbėti, pasitarti, o tu tik juokauji iš manęs.
– Aš ir nemanau, vaikei, juokauti. Pats jaunas buvau ir žinau, kaip sunku, kada širdis nepatenkinta. Tu ją labai myli? – mirktelėjo viena akimi skerdžius: – prisipažink.
– Iš kur tu žinai, kad aš myliu? – nusistebėjo bernas. – Gal tiesą žmonės kalba, kad tu, dėde, esi raganius?..
Senis patenkintas nusišypsojo.
– Raganius ne raganius, bet kad tau Žlabio Verutė patinka – tai nesunku atspėti.
– Tfu! – nusispjovė bernas. – Nenorėjau tikėti, kad esi raganius, bet dabar matau, kad tiesa. Kokiu būdu būtai kitaip sužinojęs, jei aš jokiai gyvai dvasiai nesu apie tai nei vienu žodžiu prasitaręs!
– Tavo širdis, berneli, man pasakė. Kai tik įėjai – ėmė ir pasakė, o širdies balsą aš visuomet suprantu. Štai ir dabar ji, nabagėlė, skundžiasi, kad Verutė ne tave myli, tik Kukio Joną.
– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios šventos! – persižegnojo bernas. – Jei jau tu, dėde, visa žinai, padėk man, patark, kas daryti.
– Sunku tau, vaikeli, kas patarti, taip, iš greitųjų...
Ir senis pasikasė pakaušį.
– Aš, dėde, nežinau pats, ar man pasikarti, ar man pasigerti. Tik taip ilgiau gyventi nebegaliu.
– Kam, vaikei, kartis, jei galima pasigerti. Tik štai bėda, kad nėra iš ko pasigerti – pinigų neturiu, o be pinigų man žydai neduoda.
– O aš, dėde, štai gavau.
Ištraukė iš kelinių kišeniaus degtinės butelį ir pastatė ant stalo.
– Ir užkąsti atsinešiau, – kalbėjo toliau bernas, iškraustydamas kitus kišenius: – pavogiau iš motutės sūrio ir dešrų. Tik duonos nepasiėmiau – užmiršau. Gal turi, dėde..
– Duonos tai dar rasis vienas kitas graužlys, – nuramino skerdžius, imdamas skalą iš žibinčio. – Tu pasėdėk truputį patamsėje, berneli, aš tuo surasiu.
Po trumpos valandėlės grįžo, nešinąs duonos lustu ir mažu stikleliu.
Įkišo skalą žibintin, duoną ir stiklelį padėjo ant stalo, meiliai paglostė butelį degtinės. Atkišęs kamštį pauostė.
– Geras tu, vaikeli! Gaila tik, kad tavęs žmonės nemėgsta, ir likimas tau nepalankus.
– Ima žmones velniai, mažai jie man rūpi, – pamojo bernas ranka. – Tik kad man niekur ir niekas nesiseka, tai tu tiesą pasakei, dėde. Ir kodel nesiseka, pats nežinau. Rodos, ir stiprus, ir sveikas, ir dirbu gerai, netinginiaudamas, ir ūkį tėvas gerą paliko, o nesiseka – ir gana!..
– Netiesą, berneli, kalbi, viskas tau sekasi, kiekvienas darbas tavo rankose verda. Tik mergos tavęs bijo – štai kas yra. O tavo širdis, berneli, merginų meilės reikalinga.
Senis prisipylė stiklelį.
– Sveikas būk, – besikreipė į berną.
– Į sveikatą.
Senis išvožė iki dugno ir, pildamas kitą, kalbėjo:
– Tu kaip ugnis, kaip viesulas, o mergos kvailos, tai ir būgštauja tavęs.
Pripylęs stikliuką, pastūmėjo bernui.
– Gerk, berneli, už jaunas savo dieneles.
Patsai atsilaužė dešros, duonos gabalą ir neatsisėsdamas ėmė užkąsdinėti...
Išgėrė dar po kelis stikliukus, užkando abu gerai ir įsikalbėjo...
– Kaip tavęs mergos nebijos, jei tu visiems šiurkštus, prie visų kimbi, kaip dagis. Tai ir mano: susidėsi su tavim, paskui visą amžių raudosi...
– Spjauti man į tokias, kurios taip manydamos nosį prieš mane riečia...
– Jos, berneli, kvailos, kaip vištos. Moterys visados tiki, ką vyrai kalba. O vyrai negerai apie tave mano. Jie nesupranta, kad tau, kaip jaunam briedžiui, ragai auga, ir todel badytis norisi... Kad todel tu ir išsigerti geras, ir susibarti, ir susikauti greitas.
– Aš tik todel, dėde, tokis, kad man štai čia, krūtinėje, ima kažkas graužti, lyg katės draskosi. Taip nuobodu tada atrodo gyventi, jog aš nei pats nežinau, kur pasidėti...
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Petras Lukošiūnas tampa pramuštagalviu ir kas jam padeda?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Petras stiprus ir visų bijomas, bet jo širdį graužia nelaiminga meilė Verutei, kuri myli Kukio Joną. Gugis pataria jos užmiršti, o vėliau plukdyti sielius ir užsidirbti kelionei į Ameriką, tačiau Verutės vakaronių dieną Petras pasigeria. Vakare jis susimuša su Misiuliu Kukio pirkioje, o kitą dieną Merkinėje sudaužo butelį į uriadninko galvą ir turi slėptis nuo žandarų. Išsigelbėjimą jam suranda tie, kuriuos jis skriaudė. Jankelis, kurio langus jis išdaužė, jo neišduoda ir prašo pinigų kelionei į Ameriką, o pinigus duoda Misiulis, kurį Petras vakar primušė.
Rašiniui: MeilėKaltėDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.