Žmona, kuri jau seniai išmoko iš elgsenos atspėti ne tik jausmus, bet ir vyro mintis, pajuto, kad kažką negera Grigas slepia savo širdy

Sustabdžius ratelį, sudėjus rankas ant kelių, neramiu žvilgsniu sekė vyro judesius.

Grigas, atsirėmęs alkūne stalą, parėmęs pasmakrę, papsėjo tylėdamas.

– Ko tyli? – neiškentė Grigienė. – Sakyk jau...

Grigas nusispjovė, nusišluostė marškinių rankove lūpas ir padėjo pypkę ant stalo kampo.

– Negerai, motin, – prabilo pagaliau. – Skerdžius buvo užėjęs svirnan.

– Tfu! – nusispjovė dabar jau žmona. – Maniau, karvė išsimetė ar su arkliu kažkas atsitiko..

– Tu, motin, palauk nesispjaudžius...

Paėmęs neužgesusią dar pypkę, vėl ėmė papsėti ir leisti tirštus dūmus. Žmona kantriai laukė, ką dar vyras pasakys.

– Taigi tuo metu atėjo svirnan Elena, – papsėjo iš lėto Grigas. – Skerdžius pasižiūrėjo į ją, treptelėjo koja į grindis, kaip tik toje vietoje, kur mūsų skarbai pakasti, ir sako: „kad tu žinotai, mergele, kiek čia turto sukrauta ir – vis tai tau ir tavo busimiesiems vaikeliams...“

Žiūrau, paraudo merga, kaip aguonos žiedas, metė sietą ir patarandom išbėgo iš svirno.

Ką tu manai, motin? Kodel jis tai pasakė?..

– Ak, tasai prakeiktas raganius! – pasipiktino Grigienė. – Kokius jis dabar čia niekus sumanė zaunyti!..

– Ar tik niekus, motin, ot klausimas ? – tęsia Grigas, neišleisdamas pypkės iš dantų. – Ar tik tu, motin, nebūsi blogai sūnaus prižiūrėjusi?..

Drožė abiem plaštakėm Grigienė sau per kelius, net suknelė padulkėjo.

– Nejaugi šita lakmitkė?..

– Kodel ji lakmitkė, o ne sūnus latras? – ramiai, klausimu paneigė Grigas žmonos nuomonę.

– Ak, Dieve mano, Dievulėli, – sudejavo sugniaužus rankas Grigienė. – Ką dabar darysim?..

– Taigi, patark, ką turim daryti, o nekudėkink, kaip višta, – dar tirštesnius leidžia iš burnos dūmus Grigas.