Tokia pati mintis buvo ir jam atėjusi galvon, bet kai sūnus išsitarė, senis pasiryžo važiuoti toliau.

– Arklys pats suras kelią, – nusiramino Kukis. – Viū, viū, bereli, – paragino arklį.

Kurį laiką važiavo vėl tylėdami. Staiga arklys įlūžo iki pilvo; šoko pirmagalinėm kojom ant ledo ir vėl įlūžo. Važis paslydo, pakrypo ir apsivertė ant šono. Jonas atsidūrė vandeny, o tėvas viršuj ant jo...

Veidą ir rankas, kaip ugnim, susvilino šaltas vanduo.

Kaip įgelti pašoko abu ir greitai išsirioglino į krantą.

– Tpru, tpru! – rėkė tėvas, įtempęs vadeles ir šerdamas arklį rimbu. – Ak, kad tave vilkai būtų sudraskę!..

Arklys stojo piestu, apsisukę su vežimu, pašoko ir ištraukė važį ant kranto.

– Kaip tik šaltiniuosna pataikėm, – aiškinosi sumišęs tėvas. – Ką gi dabar darysime ?

– Namo grįžkime, – patarė sūnus. – Negi šlapias ir purvinas važiuosiu?

– Gerai, kad nors netoli namų, o tai sušaltai, – sutiko ir tėvas. – Sėsk, vaikeli, – bijau, kad peršalus netektų susirgti, – susirūpino dabar senis.

Atsisėdo ir varė arklį, kiek jis pabėgti galėjo.

– Tai Gugis čia padarė, – pagalvojo sūnus. – Tikras raganius, duok jam, Dieve, sveikatą...

– Matai, raganius čia mums pribūrė, – lyg sūnaus mintį atspėdamas prasitarė tėvas. – Ar dar nesustingai?

– Nieko, gyvas namus privažiuosiu.

– Gerai, kad nors šalčio nėra, – ir Kukis paragino arklį rimbu...

Namie pirkioje surado Gugį.

– Garbė Jėzui Kristui, – pasveikino jis pirmas įėjusius pirkion Kukį su sūnum. – Ką, ar aš nesakiau, kad nūnai nevažiuotai, kur rengiesi, – užkalbino Kukį.

Senis piktai į jį pasižiūrėjo.

– O tu čia ko atėjai, velnio pamazga? – užsipuolė Gugį. – Šaipytis iš manęs, sūnų prieš tėvą gundyti. Nešdinkis, velniaus sebre, iš mano namų, ir kad tavo čia kojos daugiau nebūtų, kad į mano kiemą nebeįžengtai, bedievi tu vienas!..

Gugis atydžiai į Kukį pasižiūrėjo, nusijuokė, nusišypsojo ir tuojau surimtėjo. Veidas jo pasikeitė, lyg kitas žmogus pasidarė.

– Žmonės sako, kad esi dievotas vyras, ir patsai manai, kad dievobaimingas esi, o tavo dievobaimingumas štai kokis: į pasveikinimą Dievo vardu atsakai velnią minėdamas, – iš lėto, rimtu, lyg susirūpinusiu balsu barė dabar Gugis Kukį. – Ar tai gražu, ar tai dera geram žmogui?..

– Tokį raganių negi Dievo vardu sveikinsiu? – kiek sumišęs, bet vis dar piktas atsikirto Kukis. – Tavo tai darbas, kad vos neprigėrėm...

– Ne mano, bet tavo, kad Dievo valiai nori priešintis, – su tokiu pat rimtu veidu subarė vėl Kukį.

– Atsirado čia man šventos Dvasios įkvėptas pranašas! – piktai nusišypsojo įtužęs Kukis. – Negi tavo lūpom Dievas skelbs savo valią? Ne Dievo valią man reiški, bet velnio išmislu grasini, tik nieko iš tavo kalbų nebus. Nebijau aš tavo grasinimų, velnio sėkla.

– Nagi ko dabar taip keikiesi? – subarė Kukį jau ir žmona. – Plūsti žmogų ir pats nežinai už ką. – Ji dar nebuvo mačiusi tiek įtužusio savo vyro.

– Tesiplūsta, aš pripratęs, – užsimovė Gugis kepurę. – O tu, – kreipėsi jis į Kukį: – nori – tikėk, nori – netikėk. Maža tau yra Dievo pirštą pamatyti, nori Jo rykštės dar susilaukti – ir susilauksi. Ei, Kuki, negundyk Dievo – Jis tau nelygus. Juk ne dešimtį sūnų turi, o tik vieną..

Ir išeidamas trinktelėjo durimis, su nieku neatsisveikinęs...

Pramuštagalvis

I

Nuobodus buvo skerdžiui vėlyvas miglotas ruduo. Dienos trumpos, tamsios, vakarai ilgi, darbo jokio nėra, valgyti nėra ko ir dėtis nėra kur, nors imk ir pasikark.

Pirkaitė šalta, kuri jau diena nekūrenta. Nemėgsta skerdžius kūrenti – ne vyriškas tai darbas. Jei bent būtų kas iškepti, pagaminti valgio, dar šiaip taip būtų galima ir pečius pakurti. Bet dabar – tai tuščias darbas.

Pinigus, kuriuos gavo iš kaimo už gyvulių ganymą – skerdžiavimą vasaros metu, seniai jau pragėrė, nei skatiko nebeliko.

Visa kita – dešras, kumpius – jų buvo ne perdaugiausia – jau spėjo suvalgyti, o ko nesuvalgė, kitiems išdalino – senis nebuvo pratęs rytdiena rūpintis.

Javus, kokius tik buvo iš sodžiaus gavęs, žydui pardavė, pinigai teko atgal žydui už degtinę.

Ateis žiema – ne bėda, kad nieko nėra. Atsiras darbo, bus, kas pavalgydins ir pagirdys.

Bet dabar sunkios skerdžiui dienos! Gyvuliai dar želmenyse, nei jų reikia šerti, nei girdyti, nei ganyti – vaikai vieni prižiūri.

Javų kulti dar niekas nepradėjo. Kuris gi kūlimas dabartiniu metu, kai drėgnoje javai atsileidę – pupsėk nepupsėk spragilu, vistiek pusė grūdų pasiliks varpose.

Kulti, gyvulius šerti, girdyti – kitokio darbo žiemą nebūna sodžiuje, jokio kito jis ir nemoka.

Dabar ir patys ūkininkai be darbo slankioja patvoriais, vietos sau nesurasdami. Visi lauko darbai seniai jau baigti, miškan nenuvažiuosi, nes žemė tiek atlyta, jog arklys tuščio vežimo nepaveža, o kas jau kalbėti apie sunkiai medžio prikrautą!

Eitų su vyrais kortoti, bet tie patys neturi kur prisiglausti, visur moterys iš namų juos varo. Ūkininkų pirkiose visur dabar linus šukuoja, pakulas krečia, kuodelius ruošia...

Visur dulkės, visur pakulos limpa – nei pirkion įeisi, nei įėjus kur prisiglausi, atsisėsi...

Ir moterys dar gi piktos, kaip įerzintos širšos: mat, joms vis kliudai. Savus vyrus iš pirkios varo, kur jau čia jos tau svetimą pakęs!..

Štai tau malonumai, štai tau ir gyvenimas! Kam ponas Dievulis šitą prakeiktą rudenį sutvėrė!..

Taip galvojo senas Kukis, ant šalto pečiaus gulėdamas, kailiniais įsiklostęs.

Jau visai sutemo, pirkaitėj tamsu, kaip nakčia. Miegoti nesinori ir gulėti nesinori – šonus skauda nuo ištisomis dienomis drunėjimo, visas kaip sumuštas. Bet keltis ir įžibinti ugnį irgi nesinori.

Ir kokis malonumas – įžibinsi ugnį ar ne, vistiek nėra kas daryti.

O skalų ant pečiaus nedaug, vos keletas.

Bent kad nors kas užeitų pakortoti ar taip sau papletkauti!.. Tik kas čia užeis? Kas panorės patamsėję purvyną klampyti, kada net prie dienos šviesos sunku buvo gatve išbristi.

Ak, kad nors greičiau šis prakeiktas nuobodus metas pasibaigtų!..

Seniui pasivaideno, kad kiemo varteliai kabalkstelėjo. Iškišo galvą iš po kailinių ir klausosi – nejaugi kažkas ateina?

Prisiklausė – tikrai kažkas klampo per kiemą.

Nudžiugo senis, nušoko nuo pečiaus, lyg jaunas.

Langan kažkas pabarškino pirštu.

– Dėde, ar namie esi? – išgirdo Kukis.

– Namie, namie, vaikei, – pasiskubino senis atsiliepti. – Užeik, aš tuo ugnelę įžibinsiu.

Ėmė patamsėję grabalioti degtukų.

– Kur juos velnias nukimšo, kad surasti negaliu, – nusikeikė senis.

Pagaliau įėjo Lukošiūnas Petras, dvidešimt penkerių šešerių metų bernas, augalotas, stiprus, kaip ąžuolas plačiašakis. Visi jo bijojo, kaip ugnies – ir jauni ir seni, nei buvo priekabingas ir nepraustaburnis – nepagerbs tau nei žilo plauko, užvažiuos taip, jog nežinosi, nei kas atsakyti, nei kur akys padėti.

Jis buvo vienaturis sūnus senos Lukošiūnienės, našlės, gyvenančios kitam sodžiaus gale.

– Ko, ko, bet tavęs, berneli, tai jau visai nelaukiau, – kalbėjo senis, žibindamas skalą.

– Nedega, keltava.

Bernas, vidury pirkios atsistojęs, apsidairė aplinkui ir nusiėmė kepurę.

– Garbė Jėzui Kristui! – pasisveikino.

– Per amžių amžius!.. Prisėsk, berneli, svečias būsi.

Įžibinęs ugnį, skalą įkišo žibintin. Kieme ėmė šniokšti užėjusi smarkaus lietaus juosta.

– Kokia tavo laimė, berneli! Kai tik atėjai, ir lietus ėmė pilti, kaip iš kibiro. Girdi, kaip šniokščia.

Pernas atsisėdo ant suolelio priešais stalo.

– Šalta pas tave, dėde, ir drėgna. Matyti, pečiaus šiandien nekūrenai.

– Nekūrenau, vaikeli, nekūrenau. Kas iš to kūrenimo, kad nėra kas virti.

– E, dėde! Matau, gyventi tau nelengva senatvėje. Skursti vienas.

– E, vaikei! Tai tik rudenį. Visi skursta, kai saulės nėra, net medeliai girioje. Skurstu ir aš; bet tai niekis – ne pirmas ruduo ir, duos Dievulis, dar nepaskutinis.

– Laimingas tu, dėde, – tau visados linksma. O man nuobodu ir sunku – lyg katės širdį graužia. Vietos sau nerandu, dėde! Patark, kas daryti, kad iš proto neišsikraustytau...

– Va, va, vaikei! Kalbi, kaip tavo tėvas kalbėjo, jaunas bebūdamas. Jėgų daug turi ir nežinai, kur jos dėti, kai darbo nėra. Seniau tokie eidavo po tiltais gulėti, o dar seniau, sako, vykdavo kažkur svetur plėšikauti...

– Et, niekus, dėde, railini! Aš atėjau rimtai su tavim pakalbėti, pasitarti, o tu tik juokauji iš manęs.

– Aš ir nemanau, vaikei, juokauti. Pats jaunas buvau ir žinau, kaip sunku, kada širdis nepatenkinta. Tu ją labai myli? – mirktelėjo viena akimi skerdžius: – prisipažink.

– Iš kur tu žinai, kad aš myliu? – nusistebėjo bernas. – Gal tiesą žmonės kalba, kad tu, dėde, esi raganius?..

Senis patenkintas nusišypsojo.

– Raganius ne raganius, bet kad tau Žlabio Verutė patinka – tai nesunku atspėti.

– Tfu! – nusispjovė bernas. – Nenorėjau tikėti, kad esi raganius, bet dabar matau, kad tiesa. Kokiu būdu būtai kitaip sužinojęs, jei aš jokiai gyvai dvasiai nesu apie tai nei vienu žodžiu prasitaręs!

– Tavo širdis, berneli, man pasakė. Kai tik įėjai – ėmė ir pasakė, o širdies balsą aš visuomet suprantu. Štai ir dabar ji, nabagėlė, skundžiasi, kad Verutė ne tave myli, tik Kukio Joną.

– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios šventos! – persižegnojo bernas. – Jei jau tu, dėde, visa žinai, padėk man, patark, kas daryti.

– Sunku tau, vaikeli, kas patarti, taip, iš greitųjų...

Ir senis pasikasė pakaušį.

– Aš, dėde, nežinau pats, ar man pasikarti, ar man pasigerti. Tik taip ilgiau gyventi nebegaliu.

– Kam, vaikei, kartis, jei galima pasigerti. Tik štai bėda, kad nėra iš ko pasigerti – pinigų neturiu, o be pinigų man žydai neduoda.

– O aš, dėde, štai gavau.

Ištraukė iš kelinių kišeniaus degtinės butelį ir pastatė ant stalo.

– Ir užkąsti atsinešiau, – kalbėjo toliau bernas, iškraustydamas kitus kišenius: – pavogiau iš motutės sūrio ir dešrų. Tik duonos nepasiėmiau – užmiršau. Gal turi, dėde..

– Duonos tai dar rasis vienas kitas graužlys, – nuramino skerdžius, imdamas skalą iš žibinčio. – Tu pasėdėk truputį patamsėje, berneli, aš tuo surasiu.

Po trumpos valandėlės grįžo, nešinąs duonos lustu ir mažu stikleliu.

Įkišo skalą žibintin, duoną ir stiklelį padėjo ant stalo, meiliai paglostė butelį degtinės. Atkišęs kamštį pauostė.

– Geras tu, vaikeli! Gaila tik, kad tavęs žmonės nemėgsta, ir likimas tau nepalankus.

– Ima žmones velniai, mažai jie man rūpi, – pamojo bernas ranka. – Tik kad man niekur ir niekas nesiseka, tai tu tiesą pasakei, dėde. Ir kodel nesiseka, pats nežinau. Rodos, ir stiprus, ir sveikas, ir dirbu gerai, netinginiaudamas, ir ūkį tėvas gerą paliko, o nesiseka – ir gana!..

– Netiesą, berneli, kalbi, viskas tau sekasi, kiekvienas darbas tavo rankose verda. Tik mergos tavęs bijo – štai kas yra. O tavo širdis, berneli, merginų meilės reikalinga.

Senis prisipylė stiklelį.

– Sveikas būk, – besikreipė į berną.

– Į sveikatą.

Senis išvožė iki dugno ir, pildamas kitą, kalbėjo:

– Tu kaip ugnis, kaip viesulas, o mergos kvailos, tai ir būgštauja tavęs.

Pripylęs stikliuką, pastūmėjo bernui.

– Gerk, berneli, už jaunas savo dieneles.

Patsai atsilaužė dešros, duonos gabalą ir neatsisėsdamas ėmė užkąsdinėti...

Išgėrė dar po kelis stikliukus, užkando abu gerai ir įsikalbėjo...

– Kaip tavęs mergos nebijos, jei tu visiems šiurkštus, prie visų kimbi, kaip dagis. Tai ir mano: susidėsi su tavim, paskui visą amžių raudosi...

– Spjauti man į tokias, kurios taip manydamos nosį prieš mane riečia...

– Jos, berneli, kvailos, kaip vištos. Moterys visados tiki, ką vyrai kalba. O vyrai negerai apie tave mano. Jie nesupranta, kad tau, kaip jaunam briedžiui, ragai auga, ir todel badytis norisi... Kad todel tu ir išsigerti geras, ir susibarti, ir susikauti greitas.

– Aš tik todel, dėde, tokis, kad man štai čia, krūtinėje, ima kažkas graužti, lyg katės draskosi. Taip nuobodu tada atrodo gyventi, jog aš nei pats nežinau, kur pasidėti...

– Taigi, taigi, vaikeli. Aš suprantu – kaip tavo tėvas. Jis irgi, jaunas būdamas, skųsdavosi, kad jam nuobodu. Betgi ir juokdarys būdavo, ypač kai pasigerdavo. Tai buvo, vaikei, vyras! Dabar tokių visai nėra. Išnyko. Visas kaimas jo bijojo, kaip ugnies. Būdavo, eina per sodžių, užgieda – tuojau visi ugnis gesina. Kur neužgesina, užeina ten ir tuojau visus poterių kalbėti suklupdo. O stiprus buvo, jog niekas pasipriešinti nedrįsdavo, net rimti vyrai, ir tie klaupdavo poteriauti... Būdavo, žydus, pasigėręs, užkuria, kad jį rogėmis po sodžių vežiotų, į – vežioja... O žmonos savo vis delto bijojo, ir girtas, ir blaivas. Niekas nepastebėjo, tik aš vienas, kad žmonos, tavo motinos, jis bijo. Būdavo, kai prikimba prie manęs, tuoj sakau: eisiu, tavo žmonai pasiskųsiu – ir pabėga. Žmonės, matydami, kad tokis vyras, kuris ir velnio nebijo, manęs pabunga, sakydavo: – raganius, jis kažką žino. O aš tik žinojau, kad jis savo žmonos bijo...

– Kam visa tai man pasakoji, dėde?

– Pasakoju tam, kad tave kiekviena merga aplink pirštą panorėjus apvyniotų, kaip siūlą. O jos, kvailos, to visai nežino, nesupranta...

– Verutė taip... Aš del jos sutiktau, kad mane net virve suktų.

– Liaukis apie ją galvojęs. Ji ne tau skirta, jei kitą pamilo.

– Aš todel ir atėjau pas tave, kad tu man patartai. Tu juk žinai, kas reikia daryti, kad ji mane pamiltų. Sako, esą tokių burtų...

– Kad merga berną pamiltų? Yra ir šaknelių ir žolelių... Ir šiksnosparnio kaulai čia gali padėti. Bet kai ji dar nieko nėra pamilusi... O kai jau pamilo – imsi burti, dar ji, nevidoną, labiau pamils...

– Ir tu, dėde, nemeluoji? Tiesą sakai?..

– Kam aš tau turiu meluoti, jei galima ir taip sau tiesos nepasakyti, – nusišypsojo senis. – Iš visos širdies patariu tau – liaukis apie ją galvojęs...

– Kad negaliu. Širdį labai skauda.