Visa kita tai juk vieni niekai. Ir ko čia žmogus tuo pinigu perdaug besirūpinsi, jei žinai, kad be duonos nebūsi, alkanas nesėdėsi, pirkioje nešalsi – valdžios miškas juk pašonėj – sunku čia rudenį prisivežti ir kurui, ir skaloms, ir net atsargai pagaminti, kad žiemą galima būtų vieną kitą vežimėlį ir miestelin nuvežti, kai prireikia namie druskos, žibalo ar kito kurio daikto.

Į valdžios mišką žiūrėdavo Ramūnai, kaip į nuosavą. Vogti iš jo nelaikė nusikaltimu. Ir, tiesą pasakius, nevogė – kuris gi čia vogimas, jei rudenimis kirto ir namo vežė atvirai, dieną, nuo nieko nesislėpdami. Žinojo, kad draudžiama, na, todel kiekvienas ir laikė savo priederme pakišti „liesnykui“ vieną kitą auksiną, kad nekibtų be reikalo. „Liesnykas“ nekibdavo, tik žiūrėdavo, kad medžiai būtų kertami „iš šaknų“, ir kad nukirtimo pėdsakai būtų panaikinti, paslėpti...

Bet ir šiuo reikalu nereikėjo jam perdaug rūpintis – įgudę buvo tuo atveju Ramūnų žmonės, paslepia taip, jog jokis šuo nesuras, kurioj vietoj medis stovėjo, ir jau nebėra jo. Jei pasitaikydavo kurį storesnį nugriauti medį, ir miške atsirasdavo aikštelė, tuštuma, ne tik kad užtaisydavo vietą samanų kupetomis, bet dar pasodindavo ten, nukirsto medžio vietoje, mažą eglaitę, kuri, žiūrėk, kitais metais prigija ir auga, lyg ten būtų pati išdygusi...

Naujai paskirti kunigėliai nekartą iš pradžių mėgindavo juos barti ir per išpažintį, ir kalėdodami, aiškinti, kad vagystė yra vistiek vagystė, neatsižvelgiant į tai, iš kur, kas ir kokiais sumetimais yra vagiama.

– Šiandien iš valdžios miško vagiat, o ryt vogsite ir iš privataus. Sunki juk tik pradžia...

Bet Ramūnų vyrai šiuo atveju ir kunigėlio žodžiais nenorėdavo tikėti, kad čia esama nusikaltimo, „grieko“.