– Miškas valdžios, ir mes valdžios, kunigėli! Negi žalias bulbes griaušime, negi pirkias šiaudais kūrensime? – atsikirsdavo kunigėliui.

Ramūnai savo miško neturėjo...

– Štai Mižūnų dvaro miškas su mūsų laukais sueina, o pasiklausk, kunigėli, poną, ar esame kada kad ir vieną šakutę iš jo miško paėmę...

Gal todel taip atsikirsdavo jauniesiems kunigėliams, kaip ir paneigdami šiuo klausimu jų autoritetą, kad Žemaitukas žmonių už tai nebardavo, vagysčių neprikaišiodavo ir net ramindavo savo uolius padėjėjus.

– To stary zwyczaj, od niepamiętnych czasow, cóž z nimi zrobisz! Lasu swego nie mają. Može to dawny ich przywilej, przez rząd moskiewski obecnie nie uznawany...

Kai miesteliui degant sudegė kunigo kluonas ir tvartai, Ramūnų vyrai pasiskubino nuraminti Žemaituką.

– Nesirūpink, dvasiškas tėveli! Atstatysim dar geresnius.

Ir tikrai atstatė. Žemaitukui nekainojo nei vieno skatikėlio. Privežė Ramūnai sienojų, kad nors kleboniją naują statyk, ne tvartus su kluonu, – lotų, lentoms pjauti storulių drevių ir – savaime suprantama, kad nepirko už pinigus, bet iš valdžios miško prisikirto. Žemaitukas tą gerai žinojo, bet jų nebarė, priėmė su padėka, ką tik vežė...

Tvartai ir kluonas, kaip bematant, buvo pastatyti nauji...

Kai buvo rimtas reikalas, Ramūnų vyrai mokėjo nesnausti.

III

Visai kito plauko žmogus buvo Juozas Misiulis. Jis atsirado Ramūnuose iš Užgirių sodžiaus, iš pačios „Grumtų“ gilumos.

Kai mirė Jono Kindžio, rimto ūkininko, pusvalakininkio, vienaturis sūnus Vincas, teko jam susirūpinti dabar surasti savo irgi vienaturei dukterei, Rožei, vos šešiolikos metų pasiekusiai, tinkamą vyrą užkurį. Kindys buvo jau senyvas žmogus, nebe jaunas, o ūkis nemažas, pačiam vienam apsidirbti su visais darbais buvo sunku, o svetimų rankų ūkin įsileisti nenorėjo, nepratęs buvo...

Pasipiršo Juozas Misiulis, patiko tėvams ir tapo Jono Kindžio užkuriu, Ramūnų sodžiaus pilnateisiu gyventoju – senis Kindys aprašė užkuriui visą savo ūkį ir pats nutarė „ilsėtis“.

– Aš jau atidirbau, kas man buvo skirta, dabar ilsėsiuos. Tevalgydina dabar mus senus žentas su dukterim, – kalbėdavo savo senei.

Be darbo, suprantama, negyveno – nuolat triūsė aplink namus, čia tvoras sutaisydamas, čia vežimus, arklus, akėčias sutvarkydamas... Bet lauko darban neidavo. Kai namie darbo nesusirasdavo, mėgdavo net darbymetėj sodely, medžių unksnėje, pasnausti.

Kai užkuris įsiveisė bičių, senis Kindys jas prižiūrėdavo vasaros metu, kad spiečiai nepabėgtų. Bet suimti spiečių, suleisti avilin, kopti bites niekuomet nesiimdavo, nemėgdavo: ir nemokėjo, ir bijojo, kad nesukandžiotų.

Juozas Misiulis buvo tikras nepasėda, nenuorama. Be darbo nei vienos minutėlės išbūti negalėjo. Vos tik atėjęs, nepasitenkino savo uošvio pusvalakiu, bet imdavo, kur tik pasitaikydavo, lauką „iš pusės“, net gretimuose sodžiuose.

Prisigrobstydamas daug žemės negalėjo apseiti be samdininkų – imdavo berną, pusbernį, mergą...

Nelengva buvo samdininkui, ypač vyriškiui, pas Misiulį gyventi. Patsai šeimininkas valandėlės be darbo nepasėdės ir darbininkui neduoda atsilsėti...

Ypač nusikamuoja pas jį žmonės vasaros metu, darbymetėje. Misiulis vienų samdininkų niekur nesiųsdavo, visur eidavo ir pats su jais, ar tai pievos šienauti, ar tai rugių piauti, – nekirsdavo dar tada rugių dalgėmis niekas, bet pjautuvais pjaudavo.

– Vienus samdininkus išleisti laukan – tai jau jokis darbas! Daugiau žiovaus stoviniaudami, negu dirbs...

Su juo nei žiovauti, nei stoviniuoti niekam netekdavo. Atsikvėpti, kvapą atgauti, prakaitą nusišluostyti – ir tai nebuvo kada.

Negi atsitiksi su pradalgiu pievoje ar su baru pabarėje. Tempėsi vyrai, tempėsi ir moterys iš paskutiniųjų, bet argi su tokiu velniu susidėsi – lyg jam ir nuovargio nebuvo, lyg jam ir rankų nemielindavo...

Be kita ko, darbo metu būdavo labai piktas. Del mažiausios priežasties suliepsnodavo, kaip ugnis, ir imdavo plūsti paskutiniais žodžiais, ypač kai jam samdininko darbas nepatikdavo, ar atrodydavo, kad jis perlėtai dirbdavo. Neduok, Dieve, atsikirsti jam, ypač vyriškiui – kaip bematai, gausi dalgiakočiu, ar grėbliakočiu per nugarą!...

– Ar tave, žmogeli, motina karštam vandeny buvo pagimdžiusi, ar kas? – stebėdavosi žmonės jo darbštumu. – Be laiko patsai nusivarysi ir kitus patrukdysi...

Nekreipė į tokias kalbas Misiulis dėmesio ir stengėsi visus darbus atlikti anksčiau už kitus. Pirmas išardavo ir sėjai atkartodavo pūdymus, pirmas nušienaudavo pievas, nupjaudavo rugius, pirmas ir kluonan viską suimdavo. Pirmas ir užsėdavo ar tai žiemkenčius, ar tai vasaroją...

Daug svetimo lauko apžiodamas, turėdavo daug pašaro, todel laikydavo daug ir gyvulio – ketvertą arklių, dešimti karvių, kiaulių, avių... Būdavo daug mėšlo, ir laukai jo būdavo geriau įmėžti, negu kaimynų, ir javai jam geriau derėjo. Jo „šniūrai“ ir „šniūreliai“ visur, tiek rugių, tiek vasarojaus, lyg užrėžti būdavo...