– Pelė stiklo nesugriauš, butely pinigas nesušlaps, nesupelės, o piktas žmogus nesusipras, kur ieškoti, – aiškino žmonai. – Net jei Dievas gaisru paliestų, giliai žemėje įkasti nesudegtų.

Kai, būdavo, pavasarį parduoda iškultus javus – parduodavo tik pavasarį, nes tada pirkliai brangiau mokėdavo – tuoj šaukia žmoną:

– Einam, boba, savo banko pažiūrėti.

Užsidarydavo abu svirne, senis išimdavo porą lentų iš aruodo grindinio ir įkasdavo žemėn naują butelį. Kai atsirado apyvartoje sidabrinių rublių, vėliau ir auksinių „čirvančių“, Grigas stengdavosi savo popieriukus iškeisti, net primokėdamas iš pradžių – „lažą“. Tada butelių vietoje atsirado skardinė nuo saldainių dėžutė, išprašyta krautuvėje.

– Tai jau kelintas skarbas, sene? – klausdavo žmoną, užkasdamas savo banką. – Nepamiršai ?

– Tai nepamiršau, tėve. Argi pamirši savo skatikėlį, kruvinu prakaitu uždirbtą?

– Tik žiūrėk, kad man liežuvį laikytai už dantų ir neplepėtai, ko nereikia ir kur nereikia.

Kai mirsiu, žinosi, kur surasti, ir sūnui pasakysi, kai surimtės.

– Ką tu čia, tėve, niekus pliauški! – piktinosi nusigandus žmona. – Gyvenk sveikas ir mus visus pergyvenk. Tik gal šventas mišeles ar nepravartu būtų užpirkti...

– Bus laikas, užpirksime ir mišeles...

Ir patenkinti grįždavo pirkion.

II

Grigas įėjo pirkion, atsiduso, nusivilko kailinius, pakabino ant kablio, vėl sunkiai atsiduso ir atsisėdo stalo gale.

Išsitraukęs iš užujuostės krepšį ir pypkę, ilgai, iš lėto kimšo taboką. Prisikimšęs pypkę, užrišęs krepšį ir užkimšęs jį už juostos, ilgai, vis dūsaudamas, skilė pintį. Užrūkęs ėmė papsėti, tirštus leisdamas dūmus ir nei žodžio nepratardamas.

Žmona, kuri jau seniai išmoko iš elgsenos atspėti ne tik jausmus, bet ir vyro mintis, pajuto, kad kažką negera Grigas slepia savo širdy

Sustabdžius ratelį, sudėjus rankas ant kelių, neramiu žvilgsniu sekė vyro judesius.

Grigas, atsirėmęs alkūne stalą, parėmęs pasmakrę, papsėjo tylėdamas.

– Ko tyli? – neiškentė Grigienė. – Sakyk jau...

Grigas nusispjovė, nusišluostė marškinių rankove lūpas ir padėjo pypkę ant stalo kampo.

– Negerai, motin, – prabilo pagaliau. – Skerdžius buvo užėjęs svirnan.

– Tfu! – nusispjovė dabar jau žmona. – Maniau, karvė išsimetė ar su arkliu kažkas atsitiko..

– Tu, motin, palauk nesispjaudžius...

Paėmęs neužgesusią dar pypkę, vėl ėmė papsėti ir leisti tirštus dūmus. Žmona kantriai laukė, ką dar vyras pasakys.

– Taigi tuo metu atėjo svirnan Elena, – papsėjo iš lėto Grigas. – Skerdžius pasižiūrėjo į ją, treptelėjo koja į grindis, kaip tik toje vietoje, kur mūsų skarbai pakasti, ir sako: „kad tu žinotai, mergele, kiek čia turto sukrauta ir – vis tai tau ir tavo busimiesiems vaikeliams...“

Žiūrau, paraudo merga, kaip aguonos žiedas, metė sietą ir patarandom išbėgo iš svirno.

Ką tu manai, motin? Kodel jis tai pasakė?..

– Ak, tasai prakeiktas raganius! – pasipiktino Grigienė. – Kokius jis dabar čia niekus sumanė zaunyti!..

– Ar tik niekus, motin, ot klausimas ? – tęsia Grigas, neišleisdamas pypkės iš dantų. – Ar tik tu, motin, nebūsi blogai sūnaus prižiūrėjusi?..

Drožė abiem plaštakėm Grigienė sau per kelius, net suknelė padulkėjo.

– Nejaugi šita lakmitkė?..

– Kodel ji lakmitkė, o ne sūnus latras? – ramiai, klausimu paneigė Grigas žmonos nuomonę.

– Ak, Dieve mano, Dievulėli, – sudejavo sugniaužus rankas Grigienė. – Ką dabar darysim?..

– Taigi, patark, ką turim daryti, o nekudėkink, kaip višta, – dar tirštesnius leidžia iš burnos dūmus Grigas.

– Kad gi aš nieko nesumanau, vyruli, – prisipažįsta žmona. – Tai vis tas raganius, tai vis jo darbeliai! Užsigavo, kad vasarą gal maža jam lašinių laukan daviau...

– Niekus, motin, kalbi. Ne raganius čia kaltas, bet tasai mūsų drigantas, Juozą šelmis kaltas.

– Tu man nekalbėk, – piktai atsikirto žmona, užstodama sūnų. – Dantų neužkalbėsi. Juozukas visados buvo tokis paklusnus, tokis padorus, dievobaimingas berniukas. Negi jis tiek nusidės Dievuliui, kad per jį ištiktų mus ir visą giminę tokia sarmata!..

– Tai ką, manai, Gugis jį, virvelę užnėręs, vedė pas mergą, kaip veršį? – paneigė Grigas. – Ot, senas žmogus, pastabus, iš šalies jam viskas aiškiau matyti. O gal ir iš žmonių yra ką nugirdęs. Žinai, skerdžius – per piemenis visas kaimo kalbas sužino...

Prisiminė dabar Grigienė, kad ir ji pati buvo kažką keisto pastebėjusi, bet nekreipė tuomet dėmesio.

– Maniau, vaikas dar. Kas čia jau tokio, kad pasiglamonėja... O gal gi, tėve, visa tai netiesa? – susigriebė moteriškė. – Gal tik veltui vaiką apkalbam?

Grigas iškrapštė pypkę, pastuksėjo ja į stalo kampą ir užsikišo už juostos.

– Ot, tuojau sužinosim. Pašauk man Eleną.

– Ką tu sumanei? – nerimauja Grigienė.

– Nieko tokio, motin. Noriu tiesą sužinoti...

Čia pirkion nešaukiama sugrįžo Elena. Tai buvo graži, liekna, juodbruvė, aštuoniolikos devyniolikos metų mergiotė. Ji jau kelinti metai tarnauja pas Grigus, pastojusi pas juos dar pusmerge. Grigai buvo pripratę prie jos, net savotiškai pamilę, ypač sena Grigienė, dukterų neturėjusi. Elgėsi su ja, kaip su artima giminaite, dažnai duodavo bažnyčion, atlaiduosna nueiti geresnį savo dar iš jaunų dienų rūbą, šilkines skareles „pravėdinti“.

Elenai įėjus pirkion, abu seniai, kaip susitarę, nutilo. Grigienė paleido ratelį, Grigas sėdėdamas barškino pirštais į stalą.