– Vakaras šiandien gražus, tylus. Mačiau, žuvys taip ir šokinėja iš vandens. Nuimk nuo tvoros bradinėlį, pažuvauti eisime...

Keliasi bernas, miegu dar apkvaišęs, skuba bradinį vynioti. Neatsisakysi gi, kad šeimininkas kviečia! Nespėsi išsižioti, kad nuvargęs, neatsilsėjęs dar, kai Misiulis suspirgės, kaip lašiniai keptuve, ir ims tokiais žodžiais keiktis, jog nežinosi, nei kur dėtis paskui.

Ir braido iki gilaus vakaro po vandenį. Pareina tik vėlai abu šlapi, nuvargę, purvini... O rytoj juk anksti anksti reikės keltis, vėl darban eiti...

Į rudenį, kai pradeda šiluose dygti krembliai, dažnai dar vos tik išaušus sukelia sekmadienį Misiulis visą šeimą ir vedasi miškan „baravykauti...“ Kiek jau ten suranda snuduriuojantieji samdininkai „baravykų“, tai jau kitas klausimas, bet pats Misiulis trankosi po mišką, nevalgęs, visą dieną – grįžta namo tik po gero pietų meto.

– Ar daug parnešėt baravykų? – pirmas jo klausimas ir, sužinojęs, kiek tiems pasisekė surasti, užsipuola: – Ak, jūs, tinginio pančiai! Snaudėte miške, bet ne baravykų ieškojot!... Eik, kinkyk man arklį, – liepia bernui: – važuosim parvežti, ką aš esu surinkęs.

Pakinko, nuvažiuoja dviese ir, tikrai, suranda saugioje vietoje, eglaičių tankumyne, prikrautas baravykų ir kitokių kremblių krūvas, dienos Misiulio lobį.

– Tai velnias! – stebėjosi kaimynai. – Vežimais iš miško grybus veža.

– Su tavo laime, žmoguli, tau ir grybauti gerai, – ne tiek juokdamiesi, kiek pavydėdami, kalbėjo kaimynai.

Gražesnius, mažesnius baravykus džiovino namie ant pečiaus, suvarstytus ant iešmų, ir parduodavo. Sau pasilikdavo tik prastesnį kremblį...

Praslenka kremblių metas, tempia Misiulis savo „draugę“ miškan, laukuosna šventadieniais čia laukiniukų obuolių, čia kriaušių krėsti, čia riešutauti...

Neduoda atsilsėti, ir gana.

Ateina gilus ruduo, su lietumis, su darganomis, su tirštomis miglomis, vėliau – žiemos pirmos savaitės užpusto kelius, užneša takus atsidūsta tada nuo darbų sodietis. Bet tik ne Misiulis, ne Misiulio samdininkas bernas. Dar vasaros pabaigoje susitarė Misiulis, pasisamdė žydams pristatyti tiek ir tiek sienojų, suvežti tiek ir tiek lotų „kapų“, skersinių...

Ar drėgna, ar šaltis – vistiek Misiulis visą dieną miške su bernu. Kerta, skuta, tašo... Naktimis šunkeliais veža, kur susitaręs. Nusivaro pats, nuvargina berną, nukamuoja arklį, prikraudamas vežimus virš jo jėgų. Nepaveža arklys, patys stumia, o čia dar Misiulis keikiasi paskutiniais žodžiais, ir niekaip jam neįtiksi...

Jis vienas daugiau išnaikina valdžios miško, negu visi Ramūnų vyrai, kartu paimti... Ir kokio dar miško: ne sausmedžių, ne padžiūvusių, bet žaliokų, ištekinių pušių...

Nerimauja eiguliai – „liesnykai“, mėgina ji gaudyti „obješčikai“ – žvalgai, nekartą užklumpa pakelėje vežant nakčia, bet visuomet išsisukdavo Misiulis iš bėdos: čia pinigais atsiperka, čia kuolu pagrasina pastojusiam kelią...

Ir eiguliai ir žvalgai gerai žinojo, kad maži juokai su Misiuliu, kai jis griebiasi kuolo. Geriau nusileisti ir vieną kitą auksiną kišeniun įsidėti, negu gauti kuolu per galvą...

Nors ir sunku, labai sunku buvo pas Misiulį tarnauti ir del nesiliaujamų darbų ir del jo būdo, nepabėgdavo nuo jo nei vienas samdininkas, mielai pasilikdavo ir kitiems metams, jei tik bernas patikdavo ir buvo šeimininko „kalbinamas“ pasilikti.

Kur čia nepasiliksi, jei nakties darbais užvarai grynų pinigų keturias penkias algas per metus.

– Tai gryna Amerika pas jį tarnauti! Sunku, tiesa, bet sako, kad ir tikroj Amerikoj nelengva skatikas uždirbti, – aiškinosi samdininkas, kai žmonės stebėdavosi, kaip jis gali pas Misiulį pakęsti.