Misiulis pyko, keikdavosi, bet vis delto apsivilkdavo.

Vasarą, kaitriomis dienomis, dėvėdavo paprastas pakulines baltas kelnes, drobinius su „atkočinėm“ rankovėm marškinius, išleistus viršun kelnių ir pajuostus siaura, dukterų rankomis išausta juosta.

Kai būdavo šalčiau, apsivilkdavo dar savo moterų rankomis dažytu ir suaustu „šaračkinuku“ ir tokiomis pat kelnėmis, plačiuosna batų auluosna įleistomis.

Žiemą nešiodavo storo milo kelnes ir juodus nudevėtus, nutrintus kailinius.

– Ne ūkininkas, bet kampininkas atrodai, – pašiepdavo kaikada kaimynas.

– E, – numodavo ranka Misiulis: – kam aš reikalingas, tam būsiu geras ir tokis, kokis esu.

Kad pinigų turėjo, nesislėpė, bet savo turtais ir nesigyrė. Mielai skolino kiekvienam, kas į jį kreipėsi. Vieną kitą rublį skolino, net vieną kitą dešimtį, pasitikėdamas vien pažadu, kad skolintojas „greitu laiku atiduosiąs“.

Kai skolininkas užsimindavo palūkanas, Misiulis tik ranka numodavo.

– E, ką jau čia apie tokius niekus kalbi. Kai apsidirbsi, pasiųsi savo mergaitę vienai kitai dienai padėti rugių nupjauti – ot, tau ir palūkanos tavo!..

Bet jei žmogus prašė paskolinti didesnę sumą, būtinai reikalavo netermininių vekselių, pareikalavimui.

– Atiduosi, kada turėsi, bet palūkanų tai jau duosi man vieną šniūrelį lauko sėti, – būtinai tokiais atvejais reikalavo Misiulis.

Gavęs šniūrelį, nereikalaudavo daugiau nieko. Apie skolą dažniausiai net neužsimindavo – tenkinosi, kad turi lauko naują šniūrelį, iki skola bus grąžinta.

O jei negrąžins, bus dar geriau: šniūrelis pasiliks jam, vis tiek kaip nuosavas.

Tokių „šniūrelių“ turėjo dabar prisigrobstęs daug. Nereikėjo jau ieškoti lauko „iš pusės“, užtekdavo „šniūrelių“ ir savo sodžiuje ir gretimuose kaimuose.

Su laiku paseno, bet nedaug pasikeitė Misiulis, tik jo energija gal šiek tiek kita nukrypo linkme.

Turėjo du suaugusiu sūnu ir trečią dar vaikėzą, žąsims ganyti piemenuką. Turėjo dvi dukteris, suaugusias jau mergiotes, kurios ne nūnai, tai ryt galėjo ištekėti, kad tik noro būtų...

Samdininkas dabar nebuvo reikalingas, apseidavo su savo šeimyna be svetimų rankų; prižiūrėti sūnų ir dukterų, kad netinginiautų, nestoviniuotų, nebuvo reikalo. Todel dažniausiai jau ir nėjo lauko darban.

Tik naktinių valdžios miškuose uždarbių vis dar neužmiršdavo. Nukamuodavo, nuvargindavo sūnus su tais uždarbiais, jog net motina nusiskųsdavo savo kaimynėms.

– Pats patruks ir vaikus patrukins! Kad nors tas pinigas jau tiek būtų mums reikalingas!...

Sūnumis Misiulis per daug nesirūpino. Patys turėjo sau įsitaisyti drabužius, jei norėjo gražiau apsirengti. Kaip anksčiau samdininkui, taip dabar sūnums atiduodavo jų uždarbių dalį, dargi iš ūkio, pardavęs javus, pakišdavo jiems algą. Kaip sūnūs savo uždarbius sunaudodavo, visai nesirūpino, nesidomėjo, kur pinigus išleidžia. Bet tik negirtuokliautų, namo girti nepareitų ir nerūkytų!

Sūnūs mėgo puošniai apsirengti, „nešėsi“ prieš kitus, nosį rietė – temato žmonės, kad jie ne taip sau, prasti bernai, bet Misiuliai, Juozo Misiulio sūnūs. Kai pritrūkdavo skatiko, nesidrovėjo, tėvui dažnai nesant namie, parduoti slaptai vieną kitą javo pūrelį.

Mergaitėms gražiau papuošti Misiulis pinigų nesigailėjo, duodavo žmonai, kiek reikalavo.

– Ūkis sūnums teks. Jei mokės gyventi gerai gyvens. O mergaitės ką? Jos mano namuose tik viešnios, – kartodavo žmonai.

Metų jau dvylika, kai Misiulis nuolat buvo renkamas „storasta“ – seniūnu. Ne todel, kad žmonės jį mėgo, bet kad buvo patogus, reikalingas ir, svarbiausia, kad jis pats to norėjo.

Patogus, kad negėrė, taigi reikalą pas jį turint netekdavo „kaštuotis“, „fundyti“.

Reikalingas buvo žmonėms ir savo ryšiais, mokėjimu sugyventi su valsčiaus ponais, su policija, o taipogi savo patarimais ir patyrimu. Anot žmonių žodžių, jis „turėjo galvą“, kurį „gerai veikė“, ir todel jo patarimai niekam į blogą neišeidavo. Bylose žmonės jo nuomone ir nurodymais labiau pasitikėdavo, negu profesionalų advokatų.

Pats Misiulis su nieku nesibylinėjo, bet labai mėgo, kai kiti bylinėjosi, mielai kitų bylose dalyvavo, čia kaipo liudininkas, čia kaipo patarėjas. Be galo patikdavo jam, kai žmogus kreipdavosi į jį su prašymu patarti. Jei jau kuris pasielgė, kaip Misiulis patarė, tai jau rūpinosi jo reikalu labiau, negu rūpintųsi savu. Nesigailėjo tada nei laiko, nei išlaidų net...

Jo savimyla reikalavo, kad byla būtų laimėta.

Kai patapo seniūnu, juo toliau, juo labiau vaikai suaugdavo, juo vis mažiau Misiulis namie sėdėdavo – vis kažkur eidavo, vis kažkur važiuodavo su žmonėmis, dažniausiai ne savais reikalais. Čia pirkdavo, su žydais susidėjęs, savo vardu miškus – „dieliankas“ – iškirsti, čia ežerus iš valdžios išnuomodavo, čia paštą vežioti iš varžytynių paimdavo...

– Kaip tu nebijai su žydais dėtis? – perspėdavo jį neriraastaudama žmona. – Apgaus tave, į bėdą įvels, kad neišsikapstysime...

– Manęs neapgaus, – ramindavo jis žmoną. – Aš ne iš tų, kuriuos gali apgauti.

Kalbėjo žmonės, kad vienas iš Alytaus miško pirklys tikrai jį mėginęs apgauti. Misiulis priskaldė jam antausių, kiek tik jo karšta širdis reikalavo.

Pirklys pagrasė pasiskųsiąs.

– Tik pamėgink! – perspėjo jį Misiulis. – Nuo manęs nepasislėpsi tada net po savo Sorės suknele. Vis tiek surasiu ir galvą kuolu suskaldysiu.

– Kalėjime tada pražūsi, – grasinęs neva pirklys.

– Aš gal kalėjime ir nesėdėsiu, o tu žemėj tikrai dūlėsi, – atsikirtęs neva Misiulis. – Kuriam bus blogiau, aš nežinau – patsai spręsk...