Įsikišo kiti žydeliai ir privertė pirklį sutvarkyti savo reikalus su Misiuliu geruoju...

Ir jiems Misiulis buvo reikalingas žmogus. Jis nieko neapgaudavo, davęs žodį jo laikydavosi, bet ir apgaunamas niekam nesidavė...

Sūnūs būdavo patenkinti, kad tėvas dažnai išvažiuodavo iš namų – laisviau jautėsi, ramiau. Žmona ne vieną kartą nusiskųsdavo kaimynėms, kad ne viskas be vyro namie gerai dedasi, bet vyrui apie tai pasakyti nedrįsdavo – bijojo, kaip ugnies jo, nors per visą savo bendrą su vyru gyvenimą nei vienu pirštu nebuvo jos palietęs. Plūsti tai plūsdavo ne mažiau, negu samdininkus, negu vėliau sūnus.

Pargrįžta dabar namo – tikras pragaras pasidaro: ir čia negerai padaryta, ir čia ne savo metu darbas atliktas... Keikiasi, plūsta, nors dievus iš pirkios nešk!.. Jei katras sūnus nepasisaugo, tai ir antausį gerą gauna...

Pasiplūdo, pasikeikė ir, žiūrėk, vėl kažkur išdūmė su reikalais. Šeima vėl lengviau atidusta...

Kaipo seniūnas priprato dažnai lankytis valsčiaus raštinėje. Ar yra reikalo, ar nėra, būdamas miestely neapseis neužėjęs.

Nuolat draugavosi su valsčiaus ponais su raštininku, su uriadninku, net su žandaru; skolindavo jiems po truputį, pasikviesdavo net pas save pasisvečiuoti. Taip juos vėliau pripratino, jog kur buvę, kur nebuvę, ir užsuka pas Misiulį. Dažnai net patsai pristavas išmeta pas jį stikliuką, užkąsdamas kaimišku skilandžiu.

– Ir reikia tau turėti reikalų su šitais kacapais, – neiškęsdavo nesipiktinusi žmona. – Net gėda prieš žmones...

– E, ką tu supranti, – teisinosi. – Tai reikalingi žmonės. Ranka ranką plauja...

Ne tik kad nesigėdino, bet dargi didžiavosi savo šiomis pažintimis Misiulis.