Ramūnų vyrai nemėgo raštinės, nekente valsčiaus ponų, iš kurių vien tik nemalonumų galima buvo susilaukti. Labiau glaudėsi jie prie bažnyčios, prie klebonijos. Kur buvę, kur nebuvę, o klebonijos virtuvėn tai jau būtinai užeis, pažiopsos, pastoviniuos, kol virėja ims bartis, kad jai trukdą – ir patenkinti, lyg būtų svarbų darbą atlikę...

Kitas net išgalvodavo nebūtą reikalą, kad tik su Žemaituku pasimatytų. Žinojo, kad, patekęs kunigo kambarin, negreit ištrūks – Žemaitukas mėgo su žmogum pasikalbėti.

Tai bent turi vėliau ką pasakoti žmogus! Pusei metų užtenka girtis!..

Misiulis neidavo klebonijon, su kunigu pasikalbėti progų neieškodavo.

Bet tai visai nereiškė, kad, gink Dieve, Misiulis būtų kunigų nekentęs, ar nedievotas būtų buvęs žmogus.

Niekas nemokėdavo taip gražiai kunigo, kai jis kalėdodavo, priimti, taip skaniai pavaišinti, kaip Misiulis. Žemaitukas, būdavo, atvažiavęs Ramūnuosna kalėdoti, siųsdavo savo arklius ir kailinius tiesiog į Misiulio kiemą, pas jį paskutinį užeidavo, kad galėtų visai ramiai pasisvečiuoti, su žmonėmis pasišnekučiuoti...

Užsigautų, amžinu priešu taptų, jei kas išdrįstų, už akių užbėgęs, iš jo šitą garbę paveržti!..

Šiaip jau dievotumu neišsiskirdavo nieku iš daugelio kitų žmonių – išpažintį atlikdavo, bažnyčion vaikščiodavo, važinėdavo net į tolimas parapijas atlaiduosna. Žiemą dažnai prisikeldavo visą šeimą ir giedodavo su ja ražančių arba „gadzinkas“ lenkiškai, iš lenkiškų knygų.

Meldėsi bažnyčioje pats iš lenkiškų knygų, bet vaikams pripirko visokių „Aukso Altorių“, „Šaltinių“...

Pats mokėjo vos pasirašyti rusiškai, bet vaikus išmokslino lietuviškai ir skaityti ir rašyti, samdė „daraktorių“, kuriuo už jo pečių naudojosi visas sodžius, nebijodamas, kad policija sužinojus gali prikibti...