DAUGAILA. Ne metas galvoti apie mirusiuosius, kai reikia gelbėti gyvasis. (Sustojęs kasti ir nutrindamas rankove prakaitą nuo veido). Aš senas ir silpnas – nepajėgiu jau. Imk kastuvą ir padėk man. (Kasdamas). Kareiviui nedera būti žiauriam. Didi nuodėmė, jei leisi po žeme jo vėlei su kūnu skirtis.
SKIRGAILA. Veltui kalbi seni. Aš kiekvieną darbą iki galo nudirbu ir kerštą irgi. (Priėjęs ištraukia iš jo rankos kastuvą, meta šalin ir nustumia Daugailą nuo kapo). Jis čia guli ir nebeatsikels. (Supliauškinęs delnais, įėjusiems kariams). Karavadas nusilpo. Imkit ir nuveskit į jo butą. Greičiau!
DAUGAILA (šluostydamas prakaitą). Gerai... Man vistiek... (Sėdasi ant žemės). Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau. (Kareiviai ima jį už parankių ir veda. Bet, pamatęs įeinančią kunigaikštienę, susilaiko).
ONA DUONUTĖ (įėjusi. Sustojo dejuodama, susiima už skruostų). Vai, Jėzau!
SKIRGAILA. Meilužio pakasynosna atėjai. (Piktai šypsodamasis, susidėjęs rankas ant krūtinės). Jis čia, po mano koja druni!
OLIGĖ (už durų, spiegiamu balsu). Leiskite mane, leiskite!..
SKIRGAILA. Varykit ją lauk...
OLIGĖ. Berneliai, leiskite mane, neklausykite to žiauraus budelio, kad jo žemelė nenešiotų...
SKIRGAILA. Užimkit jai nasrus!.. Durklu, jei nenutils! .. (Kurį laiką girdėti už durų grūmesys).
OLIGĖ (nesavu balsu suspiegusi). Ai!..
ONA DUONUTĖ. Vai, Dieve tu mano...
SKIRGAILA (rūsčiai). Arčiau! .. Čion... (Rodo pirštu į kapą. Ona Duonutė žengia kelis žingsnius ir susilaiko). Čionai, čionai, sakau! ..
ONA DUONUTĖ (prieina kapą ir nudrimba). Vai, Dieve!.. (Sukniumba ant kapo apalpusi. Skirgaila žengia, ranką ant durklo padėjęs).
DAUGAILA (puola atgal, į kunigaikštį su ištiestom rankom). Kunigaikšti... Nedrįsk!.. (Skirgaila nusigręžia ir išeina. Daugaila suklumpa šalia kunigaikštienės). Vai, varge tu mano!..
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką daro Skirgaila, supratęs, kad karste guli gyvas Kelleris?
Rašiniui: ValdžiaDora
2. Kodėl drama baigiasi ne tik Kellerio, bet ir paties Skirgailos pralaimėjimu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Skirgaila ištesi kerštą, bet praranda paskutinius artimus žmones. Daugailai jis sako, kad šis jį apgavo, ir nebetiki net jo priesaika: „Aš priesaikomis daugiau nebetikiu.“ Onai jis tyčiodamasis rodo kapą, o ši apalpsta. Kai jis uždeda ranką ant durklo, senas karvedys jį sulaiko: „Nedrįsk!..“ Valdovas išeina vienas, o Daugaila lieka prie kunigaikštienės. Žmogus, kuris visada norėjo gero, bet nemokėjo jo pasiekti, galiausiai lieka su valdžia ir be nieko kito.
Rašiniui: ValdžiaVienatvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Skirgaila“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.