– Kas tu esi? – paklausiau sužavėtas

Jo veido ir jo skraistės skaistumu.

– Esu Ruduo. Auksinis ir saulėtas.

Esu karalius šitų lygumų.

25Aš įsakiau miškams margai pražysti,

Paliejau žemėn daug skaidrių dažų.

Todėl šiandieną mano karalystėj

Taip liūdna ir gražu.

Beržai nusvirusiom šakom, tartum ugnies fontanai

30Sustingę, šviečia vidury laukų.

Ir lapai krisdami, tartum margi drugiai, plevena

Ir kilimus nuaudžia ant takų.

Lengvi ūkai, akiratį aptraukę,

Dūluoja tolumoj kaip melsvas ilgesys,

35Ir vienišą rudens keleivį traukia

Pakilt ir eit jau į kitas šalis.

O taip! Aš išpuošiau laukus šitai didžiulei šventei,

Nes laikas baigias man.

Vos keletas dienų beliko čia gyventi,

40Paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan.

Bet stoviu išdidus aš prieš likimą

Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu:

Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,

Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.

45– – – – – – – – – – – – – – – – – –

Ir jis nuėjo eisena ritminga

Per auksu žibančius laukus, tačiau,

Betolstant skraistei jo spalvingai,

Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.

50Man rodės, iš kraštų šiaurinių

Ateina šiton lygumon Žiema,

Paviršium ežerų stiklinių,

Kaip krištolo grindim, gracingai šokdama.

Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės,

55Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu,

Ir švaistos snaigės, ir žėruoja ynys

Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.

O paskui ją – su kvepiančiais vainikais

Pavasarį ateinantį jaučiu.

60Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapioj žolėj jo žingsniai tykūs,

Kaip skamba paukščių džiaugsmas iš miškų plačių.

Vėliau matau aš Vasaros grįžimą:

Apsiaučia žemę virpantys kaitros sparnai.

Laukuos prasideda tykus brendimas.

65Miškuos išsirpsta uogos kruvinai.

O Vasara, stebėdama gamtos nokimą,

Sutingus ilsis laukuose, brunetė ir nuoga,

Tačiau, kai girių riešutai ir sodų vaisiai kristi ima,

Jinai pasikelia staiga

70Ir, tardama sudie, liūdnai ranka pamoja

Ir traukia į pietus tolyn,

Nes blizga Rudenio dažai jau šiaurės tolumoje,

Nes dieviškas Ruduo keliauja mūs šalin.

– – – – – – – – – – – – – – – – – –

75Ir taip jie visados praeina,

Viens kitą vydami.

Ir žėri sniegas. Skamba paukščių dainos.

Ir dūžta vaisiai, žemėn krisdami.

Be galo, be pradžios jų kelias,

80Jų eisena čia amžina.

O mano metai praskamba pro šalį

Taip greitai, kaip viena diena.

Ir, rodos, lapų vystančių kritimą

Nedaugel kartų dar mačiau,

85O smilkiniai šarmot jau ima

Ir akys žvelgt rūsčiau.

Todėl, kada brunetė Vasara man moja

Ar kai pavasarinis griausmas skamba už kalnų,

Aš laukiu Rudenio dažų sublizgant lygumoje,

90Ilgiuosi jo dienų liūdnų,

Nes man Ruduo yra kaip tikras brolis,

Nes laukiam mes likimo to paties

Ir lapų auksu, putinų karoliais

Puošiame dienas, netekusias vilties.

95– – – Tos dienos slenka priešmirtinės, gražios,

Be vėjo plaukia raganų plaukai.

Ir, žvelgdamas aplink, degu ekstazėj,

Kaip dega saulėj gelstantys miškai.

1945 II 21

Rudens melodija

Ruduo dūduot ir trimituot kas rytą

Pradėjo lūpom viesulų.

Ūkimą gūdų jo didingų dūdų

Ir riksmą trykiančių trimitų

5Jau šaukia šakos ąžuolų žilų.

– Žiūrėk! Regėk! Jau laikas paskutinis! –

Taip rėkia vėtra grodama:

– Jau žemėn purto savo didį turtą

Ruduo rudai raudonas ir auksinis...

10Atūš, atūš tuoj iš žiemių žiema!..

Širdis jautri! Ją atdaryk! Jon rinki

Tu turtą rudenio kerų.

O giriom raudant, ir tą skaudžią skriaudą,

Ir kraują brolių kritusių atminki,

15Ir sielvartą švelniųjų seserų...

Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią

Dievų valia tu pereit privalai!

Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant,

Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę,

20Kai skeldės stambūs, rambūs ąžuolai.

1949