Kol jį kartą išpuoštą ir tyrą
Nunešiau ant kranto to paties.
Įmečiau gelmėn. Ir jis paniro.
Ir taip lengva tapo ant širdies.
1946
Žiaurusis Dievas
Tėvų tėvai pavėsy ąžuolynų
Kūreno Tau ugnis šventas.
Perkūnu ir Pikuoliu jie Tave vadino.
Aukas Tau nešė. Siuntė Tau maldas.
Sutrupo aukurai. Ir išsisklaidė dūmai.
Užgeso amžinai šventos ugnies liepsna.
Tik man širdis pirmykščio pamaldumo,
Tartum senieji amžiai, kupina.
Bet prieš mane užaugai toks didingas,
Kad aš Tavoj didybėj paklydau,
Ir nežinau, kokia malda Tau tinka
Nei kokią auką reikia nešti Tau.
Tiktai, kai priešą piktąjį nukauju,
Į priekį puldamas, kovos ugny,
Aš Tau jo karštą kraują atnašauju
Tartum senovinis dievų žynys.
Ir kai man akys lyg dvi ugnys žiba,
Skausmingai degdamos nuo neramios minties,
Ir žvilgsnis atkaklus kaskart prieina ribą,
Nesiekęs erdvėje žvaigždynų paslapties,
Kai įtampoj dar vienas žingsnis žengtas
Grasina sielai sutema rūsčia
Ir, rodos, smilkinin, lyg peilis lenktas,
Įsismeigia aštri delčia.
Ir, rodos, žvaigždės ant kaktos liepsnoja
Savosios paslapties ugnim žiauria, –
Aš Tau šią kančią degančią aukoju
Ir artinuos Tavin per ją.
Mane šauki. Ir tan balsan sruvena
Gyvybės vilnys gyslose šiose,
Ir tartum žiedas ten atsilukštena
Ir švinta nuostabi dvasia.
Bet puola speigas. Siaubia vėtros grasios.
Daiktai nejautrūs sužeidžia žiauriai.
Ir įžūliai užlieja aušrą dvasios
Sukilę tamsūs kraujo sūkuriai.
Nei keikiu aš Tavęs, nei gailesčio maldauju:
Žinau, žiaurus Tu būsi amžinai,
Nes, rodos man, Tavoj krūtinėj kaujas
Du priešingi ir didūs milžinai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl eilėraštyje „Vieną vasarą“ meilė baigiasi ir kaip kalbantysis atsisveikina su prisiminimu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Vasara kartu buvo graži, bet kai kalbantysis atvėrė jai savo vienumos gelmę ir pasakojo apie kovą, laimėtą kančioje, jo žodžiai „aido neatradę tavyje“. Jis suprato: „Tu ne ta esi, ne ta, deja!“ Jį buvo apgavęs jos „lūpų midus“ ir akių liepsna. Vasarai baigiantis ji išplaukia. Prisiminimą jis ilgai nešioja kaip rožės dyglį širdyje, kol įmeta jį į ežero gelmę, ir jam tampa lengva.
Rašiniui: MeilėKūrėjas
2. Koks yra Dievas eilėraštyje „Žiaurusis Dievas“ ir kaip kalbantysis prie jo artinasi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tai tas pats Dievas, kuriam protėviai kūreno šventas ugnis ir kurį vadino Perkūnu ir Pikuoliu, bet dabar jis toks didingas, kad kalbantysis jo didybėje paklysta. Kalbantysis aukoja nukauto priešo kraują ir savo kančią, kai žvilgsnis prieina ribą: „Ir artinuos Tavin per ją.“ Jis nekeikia Dievo ir neprašo gailesčio, nes žino, kad Dievo krūtinėje kaujasi „Du priešingi ir didūs milžinai“. Žmogus veržiasi į „Gigantą Šviesųjį“ ir už pergalę moka kraujo ir kančios auka.
Rašiniui: TikėjimasMirtis
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.