Lyg lašas vėtroj jūrų bekraštybėj
Aš virpu mūšiuos jų didžiuos
Ir kaujuosi prieš nebūties tamsybę
Ir į Gigantą Šviesųjį veržiuos.
Neliauja kraujas iš žaizdų sravėti.
Kovoj palūžta smogianti ranka. –
Taip visada už pergalę mokėti
Turiu aš kraujo ir kančios auka.
Per šitą auką, nuoširdžią ir tyrą,
Ateis man atpirkimo valanda,
Ir tamsumos gelmė, kur sieloj tvyro,
Užgis iš lėto lyg pikta žaizda.
Užplūs mane Tavos šviesos malonė
Ir, tartum žiedas spindulių tvane,
Žėrėsiu žemės žydinčiuose kloniuos,
Kol nebūtis nukaus mane.
1946–1948
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks yra Dievas eilėraštyje „Žiaurusis Dievas“ ir kaip kalbantysis prie jo artinasi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tai tas pats Dievas, kuriam protėviai kūreno šventas ugnis ir kurį vadino Perkūnu ir Pikuoliu, bet dabar jis toks didingas, kad kalbantysis jo didybėje paklysta. Kalbantysis aukoja nukauto priešo kraują ir savo kančią, kai žvilgsnis prieina ribą: „Ir artinuos Tavin per ją.“ Jis nekeikia Dievo ir neprašo gailesčio, nes žino, kad Dievo krūtinėje kaujasi „Du priešingi ir didūs milžinai“. Žmogus veržiasi į „Gigantą Šviesųjį“ ir už pergalę moka kraujo ir kančios auka.
Rašiniui: TikėjimasMirtis
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.