Žvilgėdama papuošalais iš stiklo ir kristalo,

Skambiom sidabro kurpėm čiuoždama,

Graži kaip pasaka ir kaip mirtis nubalus,

Atėjo mūs šalin žiema.

5Tartum bekraštes kapines, laukus apmirusius

Sukaustė milžiniška ir balta tyla.

Tik girdis duslūs šūviai giriose:

Tai pokši medžiai, nuo speigų skylą.

O miško žvėrys kailiais apšarmotais

10Ir apšerkšnijusiais ragais

Klajoja po tuščius ir baltus girios plotus,

Kol juos nukauna badas ir speigai.

Žiema yra žiauri. Ir josios šaltas grožis,

Po stingstančiąja saule nuostabiai spindįs,

15Žėruoja deimantais ir pasakiškom rožėm

Tenai, kur viešpatauja speigas ir mirtis.

Žiema, ir man įrėmusi rankas krūtinėn

Ir dvelkdama aštriu kvapu veidan,

Sukaustyti manuosius sąnarius grasina,

20O kraują karštąjį sušaldyti ledan