Lyg lašas vėtroj jūrų bekraštybėj
Aš virpu mūšiuos jų didžiuos
Ir kaujuosi prieš nebūties tamsybę
Ir į Gigantą Šviesųjį veržiuos.
Neliauja kraujas iš žaizdų sravėti.
Kovoj palūžta smogianti ranka. –
Taip visada už pergalę mokėti
Turiu aš kraujo ir kančios auka.
Per šitą auką, nuoširdžią ir tyrą,
Ateis man atpirkimo valanda,
Ir tamsumos gelmė, kur sieloj tvyro,
Užgis iš lėto lyg pikta žaizda.
Užplūs mane Tavos šviesos malonė
Ir, tartum žiedas spindulių tvane,
Žėrėsiu žemės žydinčiuose kloniuos,
Kol nebūtis nukaus mane.
1946–1948
Žiema
Žvilgėdama papuošalais iš stiklo ir kristalo,
Skambiom sidabro kurpėm čiuoždama,
Graži kaip pasaka ir kaip mirtis nubalus,
Atėjo mūs šalin žiema.
Tartum bekraštes kapines, laukus apmirusius
Sukaustė milžiniška ir balta tyla.
Tik girdis duslūs šūviai giriose:
Tai pokši medžiai, nuo speigų skylą.
O miško žvėrys kailiais apšarmotais
Ir apšerkšnijusiais ragais
Klajoja po tuščius ir baltus girios plotus,
Kol juos nukauna badas ir speigai.
Žiema yra žiauri. Ir josios šaltas grožis,
Po stingstančiąja saule nuostabiai spindįs,
Žėruoja deimantais ir pasakiškom rožėm
Tenai, kur viešpatauja speigas ir mirtis.
Žiema, ir man įrėmusi rankas krūtinėn
Ir dvelkdama aštriu kvapu veidan,
Sukaustyti manuosius sąnarius grasina,
O kraują karštąjį sušaldyti ledan
Ir, lyg baltaisiais šermuonėlių kailiais,
Puriu švelniu sniegu mane apklot,
Ir mano kapą nuostabiai išdailint,
Kad būtų gera ir ramu miegot.
Bet plaka man širdis stipriu vienodu pulsu
Ir gyslom plaukia srovės šilumos,
Ir, rodos man, tikrai aš dar nepulsiu
Po grasančia ranka žiaurios žiemos.
Tik jei staiga, likimo burtui puolus,
Nuo kulkos tektų krist baltoj pusny,
Ateik, žiema, prie mano šalto guolio
Ir būki man švelni:
Užkalk mane į melsvo ledo karstą,
Susupus nuostabaus baltumo audiniais,
O melsvą karstą šaltis teapžarsto
Žėruojančiojo šerkšno garbiniais.
Gulėdamas švelniam melsvų ledų pavėsy,
Geroj ir amžinoj tyloj mirties,
Aš grožį nuostabios žiemos mylėt mokėsiu,
Pražydusį šešėly nebūties.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Koks yra Dievas eilėraštyje „Žiaurusis Dievas“ ir kaip kalbantysis prie jo artinasi?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tai tas pats Dievas, kuriam protėviai kūreno šventas ugnis ir kurį vadino Perkūnu ir Pikuoliu, bet dabar jis toks didingas, kad kalbantysis jo didybėje paklysta. Kalbantysis aukoja nukauto priešo kraują ir savo kančią, kai žvilgsnis prieina ribą: „Ir artinuos Tavin per ją.“ Jis nekeikia Dievo ir neprašo gailesčio, nes žino, kad Dievo krūtinėje kaujasi „Du priešingi ir didūs milžinai“. Žmogus veržiasi į „Gigantą Šviesųjį“ ir už pergalę moka kraujo ir kančios auka.
Rašiniui: TikėjimasMirtis
2. Ko kalbantysis prašo žiemos, jei jam tektų žūti nuo kulkos?
Rašiniui: MirtisGamta
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.