Kai įtampoj dar vienas žingsnis žengtas

Grasina sielai sutema rūsčia

Ir, rodos, smilkinin, lyg peilis lenktas,

Įsismeigia aštri delčia.

25Ir, rodos, žvaigždės ant kaktos liepsnoja

Savosios paslapties ugnim žiauria, –

Aš Tau šią kančią degančią aukoju

Ir artinuos Tavin per ją.

Mane šauki. Ir tan balsan sruvena

30Gyvybės vilnys gyslose šiose,

Ir tartum žiedas ten atsilukštena

Ir švinta nuostabi dvasia.

Bet puola speigas. Siaubia vėtros grasios.

Daiktai nejautrūs sužeidžia žiauriai.

35Ir įžūliai užlieja aušrą dvasios

Sukilę tamsūs kraujo sūkuriai.

Nei keikiu aš Tavęs, nei gailesčio maldauju:

Žinau, žiaurus Tu būsi amžinai,

Nes, rodos man, Tavoj krūtinėj kaujas

40Du priešingi ir didūs milžinai.

Lyg lašas vėtroj jūrų bekraštybėj

Aš virpu mūšiuos jų didžiuos

Ir kaujuosi prieš nebūties tamsybę

Ir į Gigantą Šviesųjį veržiuos.

45Neliauja kraujas iš žaizdų sravėti.

Kovoj palūžta smogianti ranka. –

Taip visada už pergalę mokėti

Turiu aš kraujo ir kančios auka.

Per šitą auką, nuoširdžią ir tyrą,

50Ateis man atpirkimo valanda,

Ir tamsumos gelmė, kur sieloj tvyro,

Užgis iš lėto lyg pikta žaizda.

Užplūs mane Tavos šviesos malonė

Ir, tartum žiedas spindulių tvane,

55Žėrėsiu žemės žydinčiuose kloniuos,

Kol nebūtis nukaus mane.

1946–1948

Žiema

Žvilgėdama papuošalais iš stiklo ir kristalo,

Skambiom sidabro kurpėm čiuoždama,

Graži kaip pasaka ir kaip mirtis nubalus,

Atėjo mūs šalin žiema.

5Tartum bekraštes kapines, laukus apmirusius

Sukaustė milžiniška ir balta tyla.

Tik girdis duslūs šūviai giriose:

Tai pokši medžiai, nuo speigų skylą.

O miško žvėrys kailiais apšarmotais

10Ir apšerkšnijusiais ragais

Klajoja po tuščius ir baltus girios plotus,

Kol juos nukauna badas ir speigai.

Žiema yra žiauri. Ir josios šaltas grožis,

Po stingstančiąja saule nuostabiai spindįs,

15Žėruoja deimantais ir pasakiškom rožėm

Tenai, kur viešpatauja speigas ir mirtis.

Žiema, ir man įrėmusi rankas krūtinėn

Ir dvelkdama aštriu kvapu veidan,

Sukaustyti manuosius sąnarius grasina,

20O kraują karštąjį sušaldyti ledan

Ir, lyg baltaisiais šermuonėlių kailiais,

Puriu švelniu sniegu mane apklot,

Ir mano kapą nuostabiai išdailint,

Kad būtų gera ir ramu miegot.

25Bet plaka man širdis stipriu vienodu pulsu

Ir gyslom plaukia srovės šilumos,

Ir, rodos man, tikrai aš dar nepulsiu

Po grasančia ranka žiaurios žiemos.

Tik jei staiga, likimo burtui puolus,

30Nuo kulkos tektų krist baltoj pusny,

Ateik, žiema, prie mano šalto guolio

Ir būki man švelni:

Užkalk mane į melsvo ledo karstą,

Susupus nuostabaus baltumo audiniais,

35O melsvą karstą šaltis teapžarsto

Žėruojančiojo šerkšno garbiniais.

Gulėdamas švelniam melsvų ledų pavėsy,

Geroj ir amžinoj tyloj mirties,

Aš grožį nuostabios žiemos mylėt mokėsiu,

40Pražydusį šešėly nebūties.

Nes kai širdin tartum atšipę ietys

Susimigdavo žiaurios kančios dygliai,

Aš įpratau su ilgesiu žiūrėti

Mirties bedugnėn, kur tyliai

45Gracingos fėjos patalą man kloja

Sidabro ūko ir sapnų skaisčių

Ir, kad užmigčiau amžiams, pabučiuoja

šaltųjų lūpų bučiniu saldžiu.

Todėl dabar, kada žiema įnirtus

50Pasauly siaučia su mirtim abi,

Galiu aš smūgius jų iškęst tiesus ir tvirtas,

Galiu švelniai užmigt puošniam žiemos glėby.

1946