Žvilgėdama papuošalais iš stiklo ir kristalo,

Skambiom sidabro kurpėm čiuoždama,

Graži kaip pasaka ir kaip mirtis nubalus,

Atėjo mūs šalin žiema.

5Tartum bekraštes kapines, laukus apmirusius

Sukaustė milžiniška ir balta tyla.

Tik girdis duslūs šūviai giriose:

Tai pokši medžiai, nuo speigų skylą.

O miško žvėrys kailiais apšarmotais

10Ir apšerkšnijusiais ragais

Klajoja po tuščius ir baltus girios plotus,

Kol juos nukauna badas ir speigai.

Žiema yra žiauri. Ir josios šaltas grožis,

Po stingstančiąja saule nuostabiai spindįs,

15Žėruoja deimantais ir pasakiškom rožėm

Tenai, kur viešpatauja speigas ir mirtis.

Žiema, ir man įrėmusi rankas krūtinėn

Ir dvelkdama aštriu kvapu veidan,

Sukaustyti manuosius sąnarius grasina,

20O kraują karštąjį sušaldyti ledan

Ir, lyg baltaisiais šermuonėlių kailiais,

Puriu švelniu sniegu mane apklot,

Ir mano kapą nuostabiai išdailint,

Kad būtų gera ir ramu miegot.

25Bet plaka man širdis stipriu vienodu pulsu

Ir gyslom plaukia srovės šilumos,

Ir, rodos man, tikrai aš dar nepulsiu

Po grasančia ranka žiaurios žiemos.

Tik jei staiga, likimo burtui puolus,

30Nuo kulkos tektų krist baltoj pusny,

Ateik, žiema, prie mano šalto guolio

Ir būki man švelni:

Užkalk mane į melsvo ledo karstą,

Susupus nuostabaus baltumo audiniais,

35O melsvą karstą šaltis teapžarsto

Žėruojančiojo šerkšno garbiniais.

Gulėdamas švelniam melsvų ledų pavėsy,

Geroj ir amžinoj tyloj mirties,

Aš grožį nuostabios žiemos mylėt mokėsiu,

40Pražydusį šešėly nebūties.

Nes kai širdin tartum atšipę ietys

Susimigdavo žiaurios kančios dygliai,

Aš įpratau su ilgesiu žiūrėti

Mirties bedugnėn, kur tyliai

45Gracingos fėjos patalą man kloja

Sidabro ūko ir sapnų skaisčių

Ir, kad užmigčiau amžiams, pabučiuoja

šaltųjų lūpų bučiniu saldžiu.

Todėl dabar, kada žiema įnirtus

50Pasauly siaučia su mirtim abi,

Galiu aš smūgius jų iškęst tiesus ir tvirtas,

Galiu švelniai užmigt puošniam žiemos glėby.

1946