Ir, lyg baltaisiais šermuonėlių kailiais,

Puriu švelniu sniegu mane apklot,

Ir mano kapą nuostabiai išdailint,

Kad būtų gera ir ramu miegot.

25Bet plaka man širdis stipriu vienodu pulsu

Ir gyslom plaukia srovės šilumos,

Ir, rodos man, tikrai aš dar nepulsiu

Po grasančia ranka žiaurios žiemos.

Tik jei staiga, likimo burtui puolus,

30Nuo kulkos tektų krist baltoj pusny,

Ateik, žiema, prie mano šalto guolio

Ir būki man švelni:

Užkalk mane į melsvo ledo karstą,

Susupus nuostabaus baltumo audiniais,

35O melsvą karstą šaltis teapžarsto

Žėruojančiojo šerkšno garbiniais.

Gulėdamas švelniam melsvų ledų pavėsy,

Geroj ir amžinoj tyloj mirties,

Aš grožį nuostabios žiemos mylėt mokėsiu,

40Pražydusį šešėly nebūties.

Nes kai širdin tartum atšipę ietys

Susimigdavo žiaurios kančios dygliai,

Aš įpratau su ilgesiu žiūrėti

Mirties bedugnėn, kur tyliai

45Gracingos fėjos patalą man kloja

Sidabro ūko ir sapnų skaisčių

Ir, kad užmigčiau amžiams, pabučiuoja

šaltųjų lūpų bučiniu saldžiu.

Todėl dabar, kada žiema įnirtus

50Pasauly siaučia su mirtim abi,

Galiu aš smūgius jų iškęst tiesus ir tvirtas,

Galiu švelniai užmigt puošniam žiemos glėby.

1946