20 psl.
Nes kai širdin tartum atšipę ietys
Susimigdavo žiaurios kančios dygliai,
Aš įpratau su ilgesiu žiūrėti
Mirties bedugnėn, kur tyliai
Gracingos fėjos patalą man kloja
Sidabro ūko ir sapnų skaisčių
Ir, kad užmigčiau amžiams, pabučiuoja
šaltųjų lūpų bučiniu saldžiu.
Todėl dabar, kada žiema įnirtus
Pasauly siaučia su mirtim abi,
Galiu aš smūgius jų iškęst tiesus ir tvirtas,
Galiu švelniai užmigt puošniam žiemos glėby.
1946
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko kalbantysis prašo žiemos, jei jam tektų žūti nuo kulkos?
Rašiniui: MirtisGamta
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.