Ir, lyg baltaisiais šermuonėlių kailiais,
Puriu švelniu sniegu mane apklot,
Ir mano kapą nuostabiai išdailint,
Kad būtų gera ir ramu miegot.
Bet plaka man širdis stipriu vienodu pulsu
Ir gyslom plaukia srovės šilumos,
Ir, rodos man, tikrai aš dar nepulsiu
Po grasančia ranka žiaurios žiemos.
Tik jei staiga, likimo burtui puolus,
Nuo kulkos tektų krist baltoj pusny,
Ateik, žiema, prie mano šalto guolio
Ir būki man švelni:
Užkalk mane į melsvo ledo karstą,
Susupus nuostabaus baltumo audiniais,
O melsvą karstą šaltis teapžarsto
Žėruojančiojo šerkšno garbiniais.
Gulėdamas švelniam melsvų ledų pavėsy,
Geroj ir amžinoj tyloj mirties,
Aš grožį nuostabios žiemos mylėt mokėsiu,
Pražydusį šešėly nebūties.
Nes kai širdin tartum atšipę ietys
Susimigdavo žiaurios kančios dygliai,
Aš įpratau su ilgesiu žiūrėti
Mirties bedugnėn, kur tyliai
Gracingos fėjos patalą man kloja
Sidabro ūko ir sapnų skaisčių
Ir, kad užmigčiau amžiams, pabučiuoja
šaltųjų lūpų bučiniu saldžiu.
Todėl dabar, kada žiema įnirtus
Pasauly siaučia su mirtim abi,
Galiu aš smūgius jų iškęst tiesus ir tvirtas,
Galiu švelniai užmigt puošniam žiemos glėby.
1946
Mes esame kalnai
Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji kalnai. Mūsų viršūnės kaip aštrūs bokštai baltuoja virš debesų, kurie laižo mūsų šlaitus ir glausdamiesi prie uolų šliaužia mūsų papėdėmis.
Mes esame kalnai. Mes esame nykieji kalnai. Keleivių žingsniai mūsų nepasiekia. Vasarų džiaugsmas iki mūsų neatplaukia. Žalieji miškai mirė mūsų snieguose. Sravūs upeliai sustingo į ledą, ir jų sidabrinis skambėjimas virto tyla.
Mes esame kalnai. Mes esame vienišieji kalnai. Mes negalim susisiekti savo viršūnėmis, nes mus skiria tamsios bedugnės ir šalta vienuma.
Mes esame kalnai. Dieną ties mūsų viršūnėmis kaip ugninė aureolė spindi saulė, kurios niekada netemdo debesys. Naktį žėri didelės žvaigždės kaip sunkūs brangakmeniai mūsų karūnose.
Mes esame kalnai. Mes esame tvirtieji kalnai. Mus plėšo pačios didžiausios žemės vėtros. Mūsų krūtinės stovi nuogos prieš jas ir nėra pasaulyje daiktų, kurie pasiektų mus nuo jų uždengti.
Mes esame kalnai. Mes esame aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji kalnai.
[1943]
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ko kalbantysis prašo žiemos, jei jam tektų žūti nuo kulkos?
Rašiniui: MirtisGamta
2. Kaip sukurtas eilėraštis prozoje „Mes esame kalnai“ ir ką jis sako apie kalnus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kiekviena pastraipa pradedama tais pačiais žodžiais „Mes esame kalnai“, ir beveik kiekviena prideda po vieną epitetą: aukštieji, nykieji, vienišieji, tvirtieji. Paskutinėje pastraipoje jie visi sudedami kartu. Kalnai iškilę virš debesų, jų nepasiekia keleiviai ir vasaros džiaugsmas, juos skiria „tamsios bedugnės ir šalta vienuma“. Tačiau jie stovi nuogomis krūtinėmis prieš didžiausias vėtras. Kalnus galima skaityti kaip žmones, kurie stiprūs, bet vieniši.
Rašiniui: IšdidumasGamtaLaisvė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.