Mačiau pro langą žalią šilko skarą.
Mirgėjo ji, jau auksu atausta.
Girdėjau grojant gonkose gitarą,
Raudojo grojo, oi! gitara ta...
Ji suokė skundą, kad taip greitai runda
Rudens rimty rymodami šilai.
O skausmas bunda, o skaudžiai sujunda
Ir dunda didūs viesulai...
Dejavo žiedo žūvančio ružavo,
Dejavo javo nokstančio mirties.
Dejone savo taip stygas užgavo
Rudens palangėj mąstančios širdies.
Ir aš žiūrėjau į tą žalią skarą,
Kaip mirga saulėj, auksu atausta,
Ir vis girdėjau gonkose gitarą,
Vaitojo grojo, oi! gitara ta...
1948
Pralaimėjimas
Renkas puoton alkani vilkai
Ir iš džiaugsmo staugia jų pulkai.
Suka ratą krankdami varnai.
Miega kritę broliai milžinai.
Jau nėra laimėjimo vilties,
Tiktai geismas kautis lig mirties.
Saulė leidžias. Pluoštai jos liepsnos
Plazda dar ant žemės kruvinos.
Bet kai šaltos žvaigždės sužėrės,
Jau mūs rankose ginklai tylės.
1946
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo skiriasi „Pralaimėjimo“ ir „Naujos pilies“ nuotaika?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
„Pralaimėjime“ vilties nebėra: „Jau nėra laimėjimo vilties, / Tiktai geismas kautis lig mirties.“ Vilkai renkasi puotai, broliai krito, o sužibus žvaigždėms ginklai nutils. „Naujoje pilyje“ kalbantysis, nors parpuola iš nuovargio, vėl keliasi ir eina prie uolų, kur statys pilį. Jis svajoja apie jaunus karius, apie grožį, džiaugsmą ir jėgą, apie gyvenimą darbe ir kūryboje. Net mirtį pabaigoje jie pasitiks ramiai, „savo pareigą atlikę“.
Rašiniui: LaisvėMirtisTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.