Ir girsim jos laukus, žmogaus našiai paliestus,
Jos aukštus kalnus, ežerus melsvus,
Jos žėrinčius ir pasakiškus miestus
Ir gilią jūrą raižančius laivus.
Mes gersime iš jos gaivinančių šaltinių,
O anta aikščių, saulės nušviestų,
Senovės papročiu vėl rungsimės rungtynėj,
Kad tarptų galios sąnarių tvirtų.
Darnusis kūnas bus kilnių pastangų,
O siela aukšto geismo kupina,
Nes veržias visados aukštyn į dangų
Iš šitos žemės mintanti liepsna.
Tat, plieno lanką į erdves iškėlę,
Įtempimu valingu ir didžiu
Savos minties išaštrintąją strėlę
Nušviesim lig aukščiausiųjų žvaigždžių.
Į širdį laukiančią, ilgesyje atvertą,
Nupuls iš aukšto Jo didi žinia.
Pajusim sielą, nuostabiai apžertą
Tiesa ir Meile ugnine.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo skiriasi „Pralaimėjimo“ ir „Naujos pilies“ nuotaika?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
„Pralaimėjime“ vilties nebėra: „Jau nėra laimėjimo vilties, / Tiktai geismas kautis lig mirties.“ Vilkai renkasi puotai, broliai krito, o sužibus žvaigždėms ginklai nutils. „Naujoje pilyje“ kalbantysis, nors parpuola iš nuovargio, vėl keliasi ir eina prie uolų, kur statys pilį. Jis svajoja apie jaunus karius, apie grožį, džiaugsmą ir jėgą, apie gyvenimą darbe ir kūryboje. Net mirtį pabaigoje jie pasitiks ramiai, „savo pareigą atlikę“.
Rašiniui: LaisvėMirtisTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.