Rankas ištiesini darbui ir kūrybai
Ir mostams mūšių kruvinų:
Tegu skaidriai ugnis Dievybės žiba
Viršum aptemusių žmogaus dienų.
Kiekvieną rytą suliepsnos iš naujo
Ta atpirkimo prakilni kova,
Į žemę gersis prakaitas ir kraujas,
Ir josios veidas šviesis palengva.
O dienai gęstant, kai, lyg diskas vario,
Lėtai vakarė saulė nusileis,
Šalin padėję sunkų ginklą kario,
Nurimę po žvaigždžių skliautais tyliais,
Į giliąją bedugnę šalto Hado
Žiūrėsim žvilgsniu giedriu ir ramiu,
Kur krenta gyvasties srovė kaskadom
Iš niekad neišsenkančių versmių.
Ir vieną kartą ten nupulsim tykiai,
Ir siela neraudos savos skirties,
Nes būsim savo pareigą atlikę
Ir sau pasiekę ribą pilnaties.
1945–1948
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo skiriasi „Pralaimėjimo“ ir „Naujos pilies“ nuotaika?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
„Pralaimėjime“ vilties nebėra: „Jau nėra laimėjimo vilties, / Tiktai geismas kautis lig mirties.“ Vilkai renkasi puotai, broliai krito, o sužibus žvaigždėms ginklai nutils. „Naujoje pilyje“ kalbantysis, nors parpuola iš nuovargio, vėl keliasi ir eina prie uolų, kur statys pilį. Jis svajoja apie jaunus karius, apie grožį, džiaugsmą ir jėgą, apie gyvenimą darbe ir kūryboje. Net mirtį pabaigoje jie pasitiks ramiai, „savo pareigą atlikę“.
Rašiniui: LaisvėMirtisTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.