Rankas ištiesini darbui ir kūrybai

Ir mostams mūšių kruvinų:

Tegu skaidriai ugnis Dievybės žiba

Viršum aptemusių žmogaus dienų.

65Kiekvieną rytą suliepsnos iš naujo

Ta atpirkimo prakilni kova,

Į žemę gersis prakaitas ir kraujas,

Ir josios veidas šviesis palengva.

O dienai gęstant, kai, lyg diskas vario,

70Lėtai vakarė saulė nusileis,

Šalin padėję sunkų ginklą kario,

Nurimę po žvaigždžių skliautais tyliais,

Į giliąją bedugnę šalto Hado

Žiūrėsim žvilgsniu giedriu ir ramiu,

75Kur krenta gyvasties srovė kaskadom

Iš niekad neišsenkančių versmių.

Ir vieną kartą ten nupulsim tykiai,

Ir siela neraudos savos skirties,

Nes būsim savo pareigą atlikę

80Ir sau pasiekę ribą pilnaties.

1945–1948

Šėtono monologai

Viešpatie, valdytojau šviesių pasaulių,

Kurs rankose laikai žvaigždes ir milijonus saulių,

Kuriam pagarbinti visa Būtis

Žėruoja lyg skaidrioji krištolo mintis,

5Aš, nutrenktas gelmėn Tavo rūstaus lėmimo

Ir pažymėtas amžiams Tavo pasmerkimo,

Rymodamas ties chaoso klaikiom gelmėm,

Pagarbinsiu Tave tamsiom giesmėm:

1

Kai mes, iš keršto prieš Tave sukilę,

10Užgrobt norėjom sosto pilį,

Karius manuosius ir mane

Tu nutrėmei baisia žaibų ugnia.

Ir mes susispietėm į milžinišką ratą,

Ir lyg audra, supurtanti Visatą,

15Į gelmę puolėm pro erdves dausų,

Ir tiško tūkstančiai Tavų šviesų,

Ir tamsūs rutuliai sunkių planetų

Išėjo iš kelių, jiems Tavo nužymėtų,

Ir gniužo dauždamies juodi jų kevalai,

20Ir siautėjo erdvėj sumišę gaivalai,