Viešpatie, valdytojau šviesių pasaulių,

Kurs rankose laikai žvaigždes ir milijonus saulių,

Kuriam pagarbinti visa Būtis

Žėruoja lyg skaidrioji krištolo mintis,

5Aš, nutrenktas gelmėn Tavo rūstaus lėmimo

Ir pažymėtas amžiams Tavo pasmerkimo,

Rymodamas ties chaoso klaikiom gelmėm,

Pagarbinsiu Tave tamsiom giesmėm:

1

Kai mes, iš keršto prieš Tave sukilę,

10Užgrobt norėjom sosto pilį,

Karius manuosius ir mane

Tu nutrėmei baisia žaibų ugnia.

Ir mes susispietėm į milžinišką ratą,

Ir lyg audra, supurtanti Visatą,

15Į gelmę puolėm pro erdves dausų,

Ir tiško tūkstančiai Tavų šviesų,

Ir tamsūs rutuliai sunkių planetų

Išėjo iš kelių, jiems Tavo nužymėtų,

Ir gniužo dauždamies juodi jų kevalai,

20Ir siautėjo erdvėj sumišę gaivalai,

Ir žvaigždės milžinai pasviro iš orbitų

Ir su mumis kartu į gelmę krito,

Tamsioj erdvėj liepsnodamos ilgai

Tartum negęstantys žaibai.

25Lydėjo mus puolimo piktas džiaugsmas,

Skambėjo erdvėse kerštingas mūsų šauksmas,

Liepsnojo mūsų neapykanta didi

Ir geismas Tavo Būtį sužlugdyt.

2

Taip lyg baisus grasinantis verpetas

30Erdvėm mes kritom milijonus metų,

Kol pasiekėm klaikias niaurias sritis,

Kur siaučia chaosas ir nebūtis.

Ir sveikinom kaip savąją tėvynę

Mes liūdną gelmę chaoso pirminio,

35Ir jutom, kaip niauriam jo gaivale

Atgyja mūsų palaužta valia.

Stipriai sujudo versmės mano galių,

Ir aš Tave, šviesių erdvių karalių,

Vėl iššaukiau grumtynių amžinų,

40Atminęs kerštą iš anų dienų.

Nudryko tamsios mano galios gijos

Lig pat gelmių Tavosios viešpatijos,

Lig pat žvaigždynų, žėrinčiai skaisčių,

Lig pat ugnynų saulių išdidžių.

45Mes – du galiūnai, viešpačiai pasaulių:

Tamsos–mirties, šviesos–būties ir saulių.

Mes amžinieji priešai du,

Dviejų per amžius nesutaikomų pradų,

Gigantiškoj grumtynėj susikibę,

50Sukūrėm vyksmą nuostabios didybės.

Ties šituo vyksmu lemtim rūsčia

Suspindo tragiška būties kančia.

3

Ir tą, kuriam sukūrei žemės rojų,

Kuriam Tu kibirkštį minties padovanojai,

55Apraizgė jį mana pikta gija,

Ir mūsų amžinos kovos sūkuryje

Jį drasko jėgos priešingos įnirtę,

Jis kaujasi prieš tamsą ir prieš mirtį,

Jo sieloj virpa įtampa skaudžia

60Didi ir tragiška būties kančia.

Kančioj išauga jam titano galios,

Kančioj jisai į didį žygį kelias,

Švytėdamas liepsna kūrybinės minties,

Ieškot kelių naujos kilnios buities:

65Nutiesti tiltą per tamsos gelmynus,

Kur mano galios amžių vyksman pinas,

Ir iš savo buities liūdnos

Pasiekti šalį amžinos darnos.

Bet spindulį jo žmogiškos didybės,

70Kursai ties mano chaosu sužibęs,

Aš vis supu šešėliais nebūties

Ir gesinu alsavimu nakties.

4

Grumtynės mūsų tęsiasi lig šiolei,

Ir dreba laiko ir erdvynų toliai,

75Ir mūsų galios siaučia kaip audra, –

Tik galutinės persvaros nėra.

Bet aš tikiu: užges šios Tavo ugnys,

Nes niaurios mano tamsumos bedugnės

Jų spindulius ir šilumą praris,

80Ir juodos saulės į gelmes nukris.