Kančioj išauga jam titano galios,

Kančioj jisai į didį žygį kelias,

Švytėdamas liepsna kūrybinės minties,

Ieškot kelių naujos kilnios buities:

65Nutiesti tiltą per tamsos gelmynus,

Kur mano galios amžių vyksman pinas,

Ir iš savo buities liūdnos

Pasiekti šalį amžinos darnos.

Bet spindulį jo žmogiškos didybės,

70Kursai ties mano chaosu sužibęs,

Aš vis supu šešėliais nebūties

Ir gesinu alsavimu nakties.

4

Grumtynės mūsų tęsiasi lig šiolei,

Ir dreba laiko ir erdvynų toliai,

75Ir mūsų galios siaučia kaip audra, –

Tik galutinės persvaros nėra.

Bet aš tikiu: užges šios Tavo ugnys,

Nes niaurios mano tamsumos bedugnės

Jų spindulius ir šilumą praris,

80Ir juodos saulės į gelmes nukris.

Tamsiųjų mano burtų apžavėta,

Pasvirs manin Tava Būtis žvaigždėta,

Ir iš Tavos vergovės jos pradus

Išlaisvinsiu, kai ji manoj gelmėj suduš.

85Suplyš į gabalus žydroji Tavo skraistė,

Ir Tu patsai, tartum baisi pašvaistė,

Po pralaimėtos amžinos kovos

Ir sudaužytos buveinės savos

Manan glėbin nupulsi nugalėtas,

90Ir keršto džiaugsmas didis, negirdėtas,

Ir himnas pergalės ir šlovės, ir garbės

Visam plačiam pasauly man skambės.

Ir liksiu aš vienintelis karalius.

Manoj globoj nurims skaudžiai sujudę galios.

95Apsups pasaulį tamsuma akla

Ir, lyg didžiulis vortinklis, tyla.

1946